Biudžetinė įstaiga, Mindaugo g. 8, LT- 03107 Vilnius, Tel. (8 5) 265 1137
El.p. lvat@archyvai.lt,faks. (8 5) 265 2314, kodas Juridinių asmenų registre 188697087
Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45, pietų pertrauka 12.00–12.45.
Papildomai asmenų prašymai priimami pirmadieniais ir antradieniais iki 18 val.

INFORMACINĖS SISTEMOS

ELEKTRONINIO ARCHYVO INFORMACINĖ SISTEMA (EAIS)

Darbuotojams      Vartotojams

 

INTEGRALI ADMINISTRACINIŲ PASLAUGŲ SISTEMA (I@PS)

Prisijungti 

ASMENŲ APTARNAVIMAS

Asmenys aptarnaujami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų taisyklių nustatyta tvarka.

Informaciją teikia ir prašymus priima vyriausioji specialistė Daina Čenytė , tel. (8 5) 265 2255, el. p. d.cenyte@archyvai.lt. 

 

 

VIRTUALIOS PARODOS

Čia galite peržiūrėti visų virtualių parodų ekspozicijas.

NAUJAUSIOS IKI 2017m. IKI 2012m.

 

NAUJIENLAIŠKIS

Įveskite pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos
 

Naujienos

Lietuvos ypatingajam archyvui perduotos tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo baudžiamosios bylos dokumentų kopijos

2019-11-27

Lietuvos ypatingojo archyvo saugomus dokumentus papildė Kazimiero Skučo baudžiamosios bylos šviesos kopijos iš Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Centrinio archyvo.

Kazimieras Skučas (1894–1941) – brigados generolas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras. Sovietų Sąjungai pareikalavus, K. Skučas 1940 m. birželio 12 d. buvo atleistas iš vidaus reikalų ministro pareigų, birželio 15 d. suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1940 m. birželio 25 d. jis buvo išvežtas į SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Lubiankos kalėjimą Maskvoje,1941 m. liepos 8 d. SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos nuteistas mirties bausme sušaudant. 1941 m. liepos 30 d. K. Skučas buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje ir palaidotas SSRS NKVD specialiajame objekte „Komunarka“ Maskvoje.

Archyvui perduotos K. Skučo apklausos protokolų kaltinamosios išvados, SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos posėdžių protokolų ir nuosprendžio bei kitų dokumentų kopijos. Perduotos dokumentų kopijos papildė bylą, kurioje iki tol tebuvo tik originali NKVD kalėjime daryta K. Skučo nuotrauka ir kelios dokumentų kopijos iš jo baudžiamosios bylos, saugomos Maskvoje.

Už perduotas dokumentų kopijas dėkojame K. Skučo dukterėčiai žurnalistei Virginijai Skučaitei.

Siūlome susipažinti su V. Skučaitės parengtu pasakojimu apie K. Skučo palaidojimo vietos ir NKVD jam iškeltos baudžiamosios bylos paieškas Maskvoje.

 

________________________

Sovietų sušaudyto tarpukario Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo baudžiamosios bylos kopijų perdavimas Lietuvos ypatingajam archyvui

 

Virginija Skučaitė

  

Specialusis NKVD objektas „Komunarka“ Maskvoje – viena tragiškiausių XX a. SSRS vietų. Čia nuo XVII a. buvusioje 20 ha dvarvietėje su liepų alėjomis, upeliu, tvenkiniu ir dvaro pastatais 1928 m. įsikūrė SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Genrichas Jagoda. Po to, kai pats G. Jagoda buvo suimtas ir sušaudytas, nuo 1937 m. šioje NKVD reikmėms skirtoje teritorijoje buvo užkasami sušaudyti asmenys. Iš pradžių – čekistai, bet netrukus buvo pradėta vežti Butyrkų ir kituose Maskvos kalėjimuose Stalino monstrų sušaudytą SSRS, sąjunginių respublikų, užsienio valstybių partinį tarybinį elitą, kariuomenės vadus, admirolus ir pan. Anot Maskvos „Memorialo“, šiame NKVD objekte gali būti užkasta iki 14 tūkst. stalininio teroro aukų – „Memorialui“ pavyko išsiaiškinti 6,6 tūkst. jų pavardžių. Apie šią tragišką vietą nežinota iki pat XX a. pabaigos, kai 1999 m. šią teritoriją Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) perdavė Rusijos stačiatikių bažnyčios žinion.

Kai prieš trejus metus pradėjau atkakliai ieškoti vietos, kur galėjo būti užkastas Maskvoje sušaudytas tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras brg. gen. Kazimieras Skučas, kolegė netikėtai pasiūlė pasižvalgyti po A.Sacharovo centro interneto svetainę. Mat ten ji, Violeta Juodelienė, mačiusi Maskvos „Memorialo“ viešai pateiktą išsamią informaciją apie tūkstančius stalinizmo metais sušaudytų žmonių. Būtent ten ir aptikau K. Skučo, dar dviejų tarpukario ministrų (Juliaus Čapliko ir Antano Tamošaičio) bei maždaug dar 150 lietuviškų pavardžių. Minėtų ministrų kūnų užkasimo vieta – NKVD specialusis objektas „Komunarka“. Tai patvirtino istorikė Lidija Golovkova, tyrinėjusi šio objekto istoriją ir parašiusi apie tai knygą.

Dienraštis „Kauno diena“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje sutarė bendradarbiauti projekte, kurio tikslas buvo ne tik bent apytiksliai nustatyti A. Sacharovo centro interneto svetainėje nurodytas stalinizmo metais nužudytų lietuvių užkasimo vietas, bet ir parvežti į Lietuvą K. Skučo baudžiamosios bylos kopiją. Įvykdžiusi drauge su LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu Rytu Narvydu pirmąją užduotį, 2017 m. drauge vėl išvykome į Maskvą. Prieš tai gavome K. Skučo dukters, gyvenančios JAV, įgaliojimus susipažinti su jos tėvo archyvine baudžiamąja byla. Gavusi iš JAV angliškai rašytus įgaliojimus, privalėjau, kaip to reikalauja FSB Centrinis archyvas, išversti juos į rusų kalbą. Vertimų biure tai padarė, bet prieš tai dar reikėjo užsakyti vertimą ir į lietuvių kalbą – tokia yra Lietuvoje svarbių dokumentų vertimo ir jo teisingumo tvirtinimo griežta tvarka. Dar turėjau pridėti savo giminystę su K. Skuču įrodančius dokumentus. Juos taip pat, reikėjo versti į rusų kalbą ir vertimą patvirtinti.

Su įgaliojimais atvykome į FSB Centrinį archyvą Maskvoje, prieš tai gavę raštišką jo sutikimą susipažinti su dokumentais mūsų nurodytu laiku. Kadangi gautuose įgaliojimuose nebuvo žodžio „kopijuoti“, o tik žodžiai „susipažinti su byla“, tai mums archyve iškart buvo pasakyta, kad bylos kopijos negausime.

     

**********

 

FSB Centrinis archyvas veikia nekrintančiame į akis pastate. Sunkiai pastebima ir įeiga į šios įstaigos patalpas antrame pastato aukšte. Archyvo patalpas nuo laiptinės aikštelės skiria metalinės durys. Paspaudus durų skambučio mygtuką, jos netrukus atsivėrė, ir mus pasitikusi moteris svetingai pakvietė į vidų. Nedidukėje archyvo skaitykloje prie stalų sėdėjo gal penki interesantai – vieni jų tik sklaidė bylų puslapius, kiti kruopščiai kažką užsirašinėjo iš bylų.

Mums pasakius darbuotojui, kokios bylos reikia, ji, net nepatikrinus mūsų asmens dokumentų, netrukus buvo atnešta. Prieš tai užpildėme skaitytojo anketą, labai panašią į tas, kurios pildomos mūsų archyvuose. Kartu buvo labai mandagiai paaiškinta, kad negalime fotografuoti ar kaip kitaip kopijuoti dokumentų. Atneštoji byla buvo gana įspūdingo storio. Jos viršelyje – daug kartų perbraukti buvę jos numeriai. Širdis daužėsi, žiūrint į tą pageltusį viršelį – juk sėdžiu prie taip ilgai siekto tikslo.

Numalšinusi pirmą virpulį, pradėjau sklaidyti bylos puslapius. Kai kurie buvo „areštuoti“ – apgaubti rudos spalvos užplombuotais vokais su užrašu „Neatidaryti“. Dalis kitų vokų buvo atviri, tačiau, deja, tušti. Man ypač buvo gaila voko, skirto fotografijoms – jis buvo tuščias. Šalia, prie nedidelio stalelio sėdėjęs ir mano blaškymąsi po bylos puslapius stebėjęs R. Narvydas suprato, kad aš neprofesionaliai domiuosi byla. Tai suvokiau ir pati, todėl šią atsakingą misiją perleidau jam. Štai į ką jis atkreipė dėmesį po kelių darbo archyve dienų.

 

**********

 

Archyvinių bylų išdavimo tvarka čia tokia pati kaip Lietuvoje. Tačiau K. Skučo byloje nebuvo tokiais atvejais įprasto bylos skaitytojų lapo. Liko neaišku, ar ir kitose bylose tokių lapų nėra, nes tuo, deja, nepasidomėjome. Lietuvos archyvuose kiekvienoje išduodamoje susipažinti byloje yra skaitytojų lapas, į kurį kiekvienas privalo įrašyti savo pavardę, bylos gavimo datą, naudojimosi tikslą.

Nustebino ir tai, kad FSB archyvas dokumentus kopijuoja nemokamai. Tačiau prašyti nukopijuoti dokumentus galima tik tuo atveju, jei esi byloje tardyto asmens palikuonis arba turi jo konkretų įgaliojimą tai daryti. Deja, prašydami Jūratės Skučaitės įgaliojimo susipažinti su byla, mūsų jai pasiūlytame įgaliojimo tekste neįrašėme žodžių „kopijuoti bylą“, nes nepagalvojome, kad tai padaryti būtina.

Įdomu tai, kad archyvinės baudžiamosios bylos, kurios buvo baigtos prieš 75 metus (2019 m., tai būtų 1944 m. baigtos bylos), gali būti išduotos skaityti bet kam, prieš tai gavus FSB Centrinio archyvo vadovybės leidimą. Tačiau pastaruoju atveju archyvas nedaro jokio dokumento kopijos, bet bylos tyrinėtojas gali daryti išrašus iš dokumentų rankiniu būdu ar kompiuteriu. Skaityklos darbuotojai įspėjo, kad draudžiama fotografuoti dokumentus, bet netrukdė įsinešti skaitmeninių fotoaparatų, išmaniųjų telefonų ir pan.

FSB Centriniame archyve saugoma daugybė Lietuvai svarbių, tyrinėtojams nežinomų dokumentų: operatyvinės veiklos bylų, ataskaitų ir kt. Su tokiais dokumentais galima susipažinti, jei jiems panaikintos slaptumo žymos ir gautas FSB Centrinio archyvo vadovybės leidimas. Aišku, tokia tvarka smarkiai susiaurina priėjimą prie istorinės informacijos. Problemiška ir tai, kad skaitytojams neleidžiama susipažinti su bylų apyrašais. Kiekvienas, kuris žino darbo archyvuose subtilybes, supras, kad tai labai rimta kliūtis informacijos paieškai.

     

**********

 

Grįžusi iš Maskvos vėl prašiau J. Skučaitės įgaliojimo. Šį kartą – dėl jos tėvo baudžiamosios bylos FSB Centriniame archyve kopijos. Po metų, 2017 m., pagaliau sutvarkiau ir šį reikalą – gavusi įgaliojimus, išverčiau juos į anglų ir lietuvių kalbas, patvirtinau vertimus ir išsiunčiau juos registruotu laišku į FSB Centrinį archyvą. Atsakymo, t. y. bylos kopijos teko laukti ilgai, nes FSB Centrinio archyvo specialistas, matyt, turėjęs nuspręsti, ką iš bylos galima kopijuoti, ilgai atostogavo. Paskui, matyt, grįžęs turėjo daug darbo, o kai tas darbas buvo padarytas ir nedraudžiami puslapiai nukopijuoti, į Lietuvą išsiųsta bylos kopija įstrigo mūsų Užsienio reikalų ministerijoje. Po ilgų bylos kopijos paieškų, ji pagaliau pasiekė R. Narvydą, kurį buvau įgaliojusi pasirūpinti bylos kopijos iš Maskvos gavimu. Gavusi kopiją, labai nusivyliau – nukopijuota gal tik ketvirta ar penkta dalis bylos lapų, uždengtos tardytojų ir kitų pareigūnų pavardės ir t.t.

     

 

 

 

 

 

 
Informaciją atnaujino: Andrius Zilnys, Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyrius
Informacija atnaujinta: 2019-11-27 12:31