Biudžetinė įstaiga, Mindaugo g. 8, LT- 03107 Vilnius, Tel. (8 5) 265 1137
El.p. lvat@archyvai.lt,faks. (8 5) 265 2314, kodas Juridinių asmenų registre 188697087
Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45, pietų pertrauka 12.00–12.45.
Papildomai asmenų prašymai priimami pirmadieniais ir antradieniais iki 18 val.

VIRTUALIOS PARODOS

Čia galite peržiūrėti visų virtualių parodų ekspozicijas.

NAUJAUSIOS IKI 2017m. IKI 2012m.

 

NAUJIENLAIŠKIS

Įveskite pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos
 

 

„Archyvas – miestui"

         Kuršių nerija – tai 97 kilometrų sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, daugiau nei prieš 5000 metų suformuota jūros bangų ir srovių, smėlio ir vėjų. Išskirtinis šios unikalios vietovės atributas – slenkančios smėlio kopos. 2000 m. Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Šis pripažinimas – geriausias įvertinimas Kuršių nerijai, prilygstančiai garsiausiems UNESCO sąraše esantiems nacionaliniams parkams.

         Kuršių nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais – vakarų baltų gentimi. Kuršių apgyvendintos teritorijos tęsėsi per visą dabartinės Latvijos pajūrį iki Klaipėdos apylinkių.

       Pirmosios gyvenvietės Kuršių nerijoje atsirado dar neolito laikotarpiu. X–XI a. nerijoje buvo vikingų gyvenviečių. Nuo XIII a. vid. ši teritorija priklausė Kryžiuočių ordinui. Pirmą kartą Kuršių nerija, kaip „Nestland”, paminėta Kryžiuočių ordino metraščiuose 1258 m. Per Kuršių neriją ėjo ordino kelias, jungęs Marienburgo, Karaliaučiaus ir Mėmelio pilis. Vėliau Kuršių nerija priklausė Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei, o nuo 1871 m. – Vokietijai.

          Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu, ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau šių reikalavimų gana dažnai nebūdavo nepaisoma. 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei priklauso valtis. 

        Pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartį Kuršių nerijos šiaurinė dalis, kaip Klaipėdos kraštas, buvo perduota Antantės valdymui. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui kuršininkai, praktiškai asimiliavęsi su etniniais vokiečiais, pasitraukė į Vokietiją, todėl pokariu šis kraštas gerokai ištuštėjo. Į pietinę Kuršių nerijos dalį buvo atkelti rusų kolonistai, o šiaurinė dalis atiteko Lietuvai.

         Lietuvos valstybės archyvai ir Jūrų muziejus bei Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba pristato įdomiausių dokumentų, atspindinčių Kuršių nerijos istorijos raidą, parodą. Paroda sudaryta iš penkių dalių: architektūra, gyventojai, žvejyba, laivyba ir poilsiautojai.

 

Atsakykite į klausimą, užsiregistruokite ir laimėkite prizus: https://form.jotform.com/221242874918360

 

Informaciją atnaujino: Agnė Vilkišienė,
Informacija atnaujinta: 2022-05-05 15:19