Tapytojo, grafiko Vaclovo Kosciuškos dokumentai perduoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

Vaclovas Kosciuška (1911-01-11–1984-11-01). Gimė Geranainyse, dab. Baltarusija, mirė Vilniuje. Lietuvos tapytojas, grafikas.

1935 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1937–1940 m. tobulinosi Paryžiuje. 1947–1953 m. dėstė Vilniaus dailės institute (nuo 1951 m. Lietuvos dailės institutas), 1964–1971 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1953–1963 m. dirbo „Dailės“ kombinate Vilniuje.

V. Kosciuška gimė ir gyveno epochoje, kurioje visą laiką grūmėsi idealistinis „tautos“ ir „tėvynės“ sąvokų aukštinimas su realybe, trypusia, niokojusia, naikinusia tautas ir jų tėvynes. Nepaisant visų likimo išmėginimų, gražiausias pasaulio miestas Kosciuškai liko Vilnius, brangiausia ir įdomiausia šalis – Lietuva. Rūpestis dėl Lietuvos išlikimo ir lietuvybės saugojimo bei ugdymo V. Kosciušką tvirtai susiejo su romantinės pasaulėžiūros formuota kultūra ir realistinės raiškos tradicija, leidusia visiems suprantama forma perteikti alegorinius įvaizdžius ir tą tikrovę, kuri dailininko tautiečiams turėjo simbolio prasmę, galią ir vertę. V. Kosciuškos gerbėjų ratas buvo ir liko nemažas, nes dailininkas tapė tai, kas Lietuvą mylinčioms akims buvo ir yra gražu. Jo peizažų motyvai – saulės nutvieksti laukai, vešli vasaros pievų žolė, tyros upės ir upeliai, medžiais apaugusiais krantais, medinės kaimo trobos ir jaukūs Vilniaus Žvėryno kiemai, žydru dangumi skriejantys purūs balti debesys ir spalvotų rudens lapų mirgėjimas, vingrios Vilniaus senamiesčio gatvelės ir tvarkingai išrikiuotos javų gubos švariai nuvalytuose laukuose. Sovietmečio pilkume žavėjo ryškios V. Kosciuškos natiurmortų spalvos, buvo patrauklios ir kiek ekscentriškos pastangos atverti langelį į legendų pasaulį – su undinėmis, kipšais, antropomorfinius pavidalus įgyjančiais rūkais ar debesimis, mergaitėm-angelais.

V. Kosciuška yra nutapęs ne vieną muziejinę vertę turintį paveikslą. Tačiau šio dailininko kūrybos visumos neįmanoma pamatuoti vien tapybos matu. V. Kosciuškai nestigo meistriškumo ir įgūdžių, kuriuos jis sėkmingai pritaikė pačiose įvairiausiose meninės kūrybos srityse. Jis buvo tikras universalas: dirbo tapybos, grafikos, spaudos dizaino, taikomosios dailės, medalininkystės srityse; jo vardas siejamas su Lietuvos moderniosios fotografijos istorija. V. Kosciuška pasižymėjo ir bažnytinės dailės srityje, kurios didieji XX a. Lietuvos dailės talentai vengė.

Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės „Turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, kad paaiškėtų: didelė dalis Kosciuškos ‚senamadiškųjų‘ darbų reprezentuoja meną, be kurio aukštoji kultūra su savo viršūnėmis prarastų orientyrus, nes neturėtų atskaitos taškų. Geriausi jo peizažai, natiurmortai, portretai – visuomenės daugumos priimtas profesionalumo etalonas, ‚salonų menas‘, kuris aplenkdamas muziejų rinkinius iš pradžių nukeliauja į dailės mėgėjų namus, o vėliau jau randa kelią ir į nacionalines kolekcijas, įgydamas klasikos statusą.“