Karnavičių šeimos fonde saugomų dainų rankraščiai neturi metrikų, todėl nežinoma nei užrašymo vietovė, laikas, pateikėjai, nei rankraščių autorius. Spėjama, kad dainas galėjo užrašyti kompozitorius J.Karnavičius (1884–1941) XX a. pradžioje. A.Daunoro surinktos dainos buvo užrašytos 1943–1949 m. laikotarpiu, daugiausia Prienų bei kitose apylinkėse. Dauguma dainų turi tikslias metrikas, žinomi šių dainų pateikėjai, užrašymo vietovė, kartais net dainininkų kilmės vieta. Didelė dalis A. Daunoro surinktų dainų yra romansinio pobūdžio bei vėlyvesnės stilistikos dainos, tačiau yra ir ankstyvesnio sluoksnio muzikinio folkloro pavyzdžių. Šių dviejų kompozitorių surinktos liaudies dainos atskleidžia skirtingus stilistinius sluoksnius, tačiau turi ir nemažai sąsajų. Abiejų dainų masyvus jungia ne tik konkretūs siužetai, tekstų motyvai, melodiniai variantai, tačiau ir bendros idėjos bei fundamentalūs naratyvai. Ypač ryškiai atsiskleidžia sopėjimo tema: žmogui neišvengiamai lemta patirti kūno, sielos ar širdies sopulius.

JURGIS KARNAVIČIUS (1884 m. gegužės 5 d. Kaune – 1941 m. gruodžio 22 d. Kaune) – lietuvių kompozitorius, pedagogas, profesorius. 1908 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą (Teisės fakultetą), 1912 m. – Sankt Peterburgo konservatoriją (1910 m. dainavimo klasę, 1912 m. Šteinbergo kompozicijos klasę). 1913–1914 m. ir 1918–1927 m. dėstė Sankt Peterburgo konservatorijoje, nuo 1923 m. vadovavo jos choro klasei ir studentų chorui. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos armiją, 1916 m. vokiečių paimtas į nelaisvę iki 1918 m. gyveno Josefstadte, prie Vienos. Dalyvavo Šiuolaikinės muzikos asociacijos veikloje, dainavo ir griežė savo suburtuose vokaliniame ir styginių kvartetuose Sankt Peterburge. Grįžęs į Lietuvą 1927–1933 m. griežė altu Valstybės teatro orkestre, iki 1941 m. dar dėstė Kauno konservatorijoje. J.Karnavičiaus estetinėms pažiūroms įtakos turėjo simbolizmas. Jo sceniniuose kūriniuose nemažai lietuvių liaudies muzikos motyvų, naudojo ir kitų tautų liaudies muzikos intonacijas.

ALGIMANTAS DAUNORAS (1927 m. gegužės 24 d. Kaišiadoryse – 1967 m. gegužės 4 d. Kaune) buvo kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, teoretikas. 1944–1946 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, čia vargoninkavo. 1947 m. įstojo į Kauno Valstybinę Konservatoriją (nuo 1949 m. Lietuvos TSR Valstybinė Konservatorija), čia iki 1953 m. studijavo kompoziciją (pas prof. J.Gruodį ir dėst. A.Račiūną). Nuo 1953 m. iki mirties dėstė teorines disciplinas ir kompoziciją Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje. 1956–1961 m. dėstė Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje. A.Daunoras labiausiai žinomas kaip harmonijos meno meistras. 1964 m. išleistas jo harmonijos vadovėlis iki šiol tebėra vienas iš geriausių tokio pobūdžio darbų lietuvių muzikos pedagogikoje. Kaip kompozitorius rašė stambius instrumentinius ir vokalinius kūrinius, kūrė instrumentinę kamerinę muziką, harmonizavo liaudies dainas, kūrė muziką teatrui. Kūryboje vyrauja melodingumas, lyriškas spalvingumas ir liaudiškas koloritas.

Parodą parengė Emilija Viginytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Karnavičių šeimos ir Vytauto Blūšiaus (A.Daunoro mokinio) fonduose saugomų dokumentų. Greta dainų rankraščių publikuojamos nuotraukos iš Karnavičių šeimos ir Boleslovo Motuzo-Matuzevičiaus fondų.