Biudžetinė įstaiga, Mindaugo g. 8, LT- 03107 Vilnius, Tel. (8 5) 265 1137
El.p. lvat@archyvai.lt,faks. (8 5) 265 2314, kodas Juridinių asmenų registre 188697087
Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45, pietų pertrauka 12.00–12.45.
Papildomai asmenų prašymai priimami pirmadieniais ir antradieniais iki 18 val.

INFORMACINĖS SISTEMOS

ELEKTRONINIO ARCHYVO INFORMACINĖ SISTEMA (EAIS)

Darbuotojams      Vartotojams

 

INTEGRALI ADMINISTRACINIŲ PASLAUGŲ SISTEMA (I@PS)

Prisijungti 

ASMENŲ APTARNAVIMAS

Asmenys aptarnaujami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų taisyklių nustatyta tvarka.

Informaciją teikia ir prašymus priima vyriausioji specialistė Daina Čenytė , tel. (8 5) 265 2255, el. p. d.cenyte@archyvai.lt. 

 

 

VIRTUALIOS PARODOS

Čia galite peržiūrėti visų virtualių parodų ekspozicijas.

NAUJAUSIOS IKI 2017m. IKI 2012m.

 

NAUJIENLAIŠKIS

Įveskite pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos
 

 

Mūsų paskyros socialiniuose tinkluose

  

 

Naujienos

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos darbuotojų pasakojimai apie Baltijos kelią

2019-08-22
Nuotraukos autorė - Daina Karlonaitė

Nuotraukos autorė - Daina Karlonaitė

Rugpjūčio 23-iąją, prieš trejetą dešimtmečių, trijų Baltijos šalių žmonės susikibo rankomis, norėdami parodyti savo vienybę ir drąsą, begalinį ryžtą ir norą pagaliau išsilaisvinti ir tapti nepriklausomų valstybių piliečiais.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos darbuotojus galėtume priskirti net kelioms kartoms: vieni jų patys dalyvavo Baltijos kelyje, kiti tam dar buvo per maži, yra ir tokių, kurie ir patys vos įpusėję trečią dešimtį metų, tad apie šią akciją yra girdėję tik iš senelių, tėvų ar aplinkinių pasakojimų.

Šiandien keletas darbuotojų dalijasi savo prisiminimais ir įžvalgomis apie Baltijos kelią.

 

Turiu išsaugotą tos dienos nuotrauką (ačiū sesei, kuri nuo jaunų dienų iš rankų nepaleisdavo fotoaparato). Stovime su drauge kažkuriame Ukmergės plento kilometre, rankoje – lauko gėlių puokštė. Esu iš tų žmonių, kurie įsimena emocijas, ne detales, tad atmintin įsirėžė tik begalinis jaudulio, vienybės ir pasididžiavimo savo tautiečiais jausmas, kai mūsų autobusas, kilometras po kilometro tolstantis nuo Vilniaus, niekaip negalėjo rastis vietos, kur mus, keleivius, išlaipinti, nes visos pakelės jau vilnyte vilnijo nuo Baltijos kelio dalyvių. Kiek praretėjo tik ties Maišiagala – ten ir išsirikiavome. Kone 30 kilometrų visiškos euforijos!

Pakiliai nusiteikusių žmonių gyva jungtis, delnas delne, iškilmingos rimties atmosfera, džiaugsmingų emocijų pliūpsnis virš galvų praskridus lėktuvui, nuostabos šūksniai iš lėktuvo pasipylus gėlėms... Todėl, matyt, spontaniškai ir prisiskabiau pakelės žolynų. Nes tądien buvo ne šiaip eilinė besibaigiančios vasaros diena – tądien buvo ŠVENTĖ! Tądien buvo PRADŽIA!

 

                                                                                                                                                Asta Baranauskienė

 

Nepamenu, ar tą 89-ųjų rugpjūčio 23-osios rytą atsikėliau daug anksčiau, bet puikiai prisimenu, kas buvo kalbama ir kam buvo ruošiamasi jau kelias savaites. Visa mūsų šeima – šviesaus atminimo tėtis, mama, aš, tuo metu trylikmetis, du broliai, brolio draugas ir nedidelė, bet brangi trispalvė (ją išsaugojome iki šių dienų) pačių išsidrožtu vėliavos kotu sutilpome į mūsų „Žiguliuką“ pirmuką. Pamenu nenutrūkstamą lėtai judančią automobilių ir autobusų koloną nuo Šeškinės Ukmergės link ir žmonių minias Vilniaus prieigose. Kelionė į paskirtą kilometrą užtruko bemaž valandą...

Pastarosiomis savaitėmis pravažiuodamas vis bandau atgaminti tą vietą prie kalnelio, kažkur tarp 21–27 kilometrų (anot vyresniojo brolio, turėjome būti ties ežeriuku, kur dabar vandenlenčių parkas ir Vilnius Grand Resort golfo laukai).

Kaip ryškiausias Baltijos kelio akcentas įsiminė radijo imtuvai VEF, pūpsoję ant kas antro automobilio bagažinės ar stogo, už rankų susikibusi pakilios nuotaikos žmonių grandinė, kelis kartus žingtelinti link žalios autostrados vejos ir atgal, praskrendantis lėktuvas (tokius ir dabar vadiname „kukuruznikais“), pabirusios gėlės – greičiausiai kardeliai… Dar po gero pusvalandžio ant kalnelio suliepsnojo laužas, aplink jį ėmė burtis vyrėlesnis jaunimas... Taip ir norėjosi pabūti ilgėliau…

Fotoaparato Baltijos kelyje neturėjome – turėjome vaizdo kamerą. Deja, būtent tas įrašas kažkaip neišliko… Pasirodo, vėliavos išlieka ilgiau...

Ir štai – pastarųjų dienų „nušvitimas“ – naujojo LRT sezono anonsas – „Tegul žydi laisvė“.Pakako vienos sekundės trukmės archyvinio kadro (0:39), kad atmintis atgytų, bet vis tiek su šeimyna peržiūrėjome šį vaizdo įrašą net kelis kartus, sustabdydami jį štai ties šiuo vaizdu. Nėra jokių abejonių – TEN tikrai mūsų gelsvas „pirmukas“! Ir ten tikrai mūsų mama su mūsų vėliava!!! O ir mama pati patvirtino, kad vaizde tikriausiai ji...

 

 

Bet ši istorija – ne tik emocijos. Tai gyvas pavyzdys ir neginčijamas įrodymas: jei norime, kad užfiksuotoji atmintis išliktų ir būtų panaudota, patikėkime savo istoriją saugoti nacionaliniams saugotojams – archyvams, muziejams, bibliotekoms ar televizijai. Ypatingas ačiū LRT! Tegul žydi laisvė!

                                                                                                                                                              Ramojus Kraujelis

 

1989 metais studijavau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Studijų metais dalyvavau Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“. Paskutinę rugpjūčio savaitę ansamblis važiuodavo į ekspedicijas rinkti liaudies dainų, šokių, instrumentinės muzikos – trumpiau tariant, folkloro. 1989 metais ansamblis išvyko į ekspediciją į Skuodo rajoną. Mes labai norėjome dalyvauti Baltijos kelio akcijoje, todėl mūsų vadovė Zita Kelmickaitė susitarė dėl autobuso, kuris mus nuvežtų į Skuodo rajonui paskirtą Baltijos kelio atkarpą. Tai turėjo būti kažkur netoli Latvijos pasienio. Autobusą skyrė nedidelį, vadinamą „Paziką“. Susigrūdę, sėdėdami vieni kitiems ant kelių, bet linksmai dainuodami lietuvių liaudies dainas (ir naujai užrašytas Skuodo rajone) vykome į Baltijos kelio vietą. Žmonių buvo labai daug, net neturėjome vietos plačiai išsiskleisti, tiesiog stojome visu būriu. Kol laukėme sutarto laiko, dainavome su visais žinomas dainas. Vieni pradėdavo, visi prisijungdavo. Tokia pakili nuotaika išliko visą laiką – ne tik kol išsiskirstėme, bet ir kol sugrįžome į ekspedicijos vietą Skuode, o patį Baltijos kelią dar ilgai tarpusavyje aptarinėjome.

 

                                                                                                                                      Daina Čenytė

 

 

 

Baltijos kelio dieną man buvo vos trys mėnesiai, todėl likau namie su mama. Spėju, kad šiuos unikalius įvykius tiesiog pramiegojau. Bet į žmonių grandinę įsiliejo močiutė ir dėdė su teta. Stovėjo susikibę rankomis kažkuriame kelio Panevėžys–Vilnius kilometre. Vėliau apie visus Lietuvai svarbius ir kertinius istorinius įvykius daugiausia ir sužinojau iš močiutės. Pasakojimai, nors ir nevaikiški (Antrasis pasaulinis ir partizaninis karai, mitingai, Sąjūdis, Baltijos kelias, 1990–1991 m. įvykiai), man kėlė didžiulį norą žinoti daugiau, todėl istoriją prašydavau pasakoti ir gerokai po vidurnakčio. Čia turbūt ir slypi priežastis, kodėl istorinės datos man tokios brangios. Ne todėl, kad darbas su tuo susijęs, ir ne todėl, kad tai dabar gana madinga.

Istorinių Baltijos kelio nuotraukų mūsų šeima nesaugo, tuo metu neturėjome fotoaparato. Turbūt todėl dabar mano archyve daug fotografijų tautine tematika, viena jų ir dalijuosi su jumis.

Unikalių dalykų pakartoti negalima (nors mums, to nepatyrusiems, tikiu, kad būtų be galo svarbu), bet...

Džiaukimės šviesia šiandiena ir tikiu, dar gražesniu rytojumi.

Rūta Sakalauskienė

 

 

 
Informaciją atnaujino: Rūta Sakalauskienė,
Informacija atnaujinta: 2019-08-28 10:08