Sovietmečiu (ir dar anksčiau) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Lietuvos) didikų ir bajorų giminių istorijai, jų genealogijai tiek istorikų, tiek pačios visuomenės skiriamas dėmesys buvo labai menkas. Tai lėmė įsigaliojusios nuostatos apie LDK bajorų moralinį nuopolį, nesirūpinimą valstybės reikalais ir pan. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Didikų, bajorijos istorija ir genealogija pradėjo rimčiau domėtis ir istorikai, ir piliečiai – bajorų palikuonys. Genealoginiai tyrimai tapo populiarūs ir tarsi savaime suprantamu, būtinu dalyku. Šie tyrimai parodė didikus ir bajorus kitoje šviesoje – kaip politikus, karius, mecenatus, mokslininkus, kultūros puoselėtojus ir t.t.

   Pristatoma paroda yra šių tyrimų tąsa ir iliustracija. Parodai atrinkta 20 LDK (Lietuvos) didikų ir bajorų giminių arba atskirų jų šakų genealogijų. Jų sudarymo chronologija plati – nuo 1666 m. iki XX a. pradžios. Pateiktos tiek didikų (pvz. Radvilų, Oginskių, Sapiegų, Valavičių, Broel-Pliaterių, Tyzenhauzų), tiek ir bajorų (pvz. Orvidų-Orvydų, Bytautų, Stulpinų, Paškevičių, Stankevičių ir kt.) genealogijos. Genealogijos įvairios giminių pradinės tautinės kilmės aspektu (vėliau kilmė darėsi vis daugiau mišri). Čia aptiksime lietuvių (pvz. Radvilos, Bytautai, Stulpinai ir kt.), rusėnų (pvz. Valavičiai, Sapiegos, Oginskiai), vokiečių (pvz. Broel-Pliateriai, Tyzenhauzai), lenkų (Nagurskiai ir kt.) bei totorių (Sobolevskiai) kilmės giminių.

   Absoliuti dauguma genealoginių medžių buvo sudaryta įrodinėjant didikams ir bajorams savo bajorišką kilmę (XVIII a.pab. – XX a.pr.). Įrodyti savo bajorišką kilmę asmenys buvo verčiami Rusijos valdžios reikalavimu kai Lietuva 1795 m. buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Išimtis – Radvilų (1666 m.) ir Sapiegų (XVIII a.Ip.) genealoginiai medžiai, sudaryti dėl kitų, pragmatinių priežasčių.

   Kita vertus, į sudarytus genealoginius medžius būtina žiūrėti kritiškai. Dalis iš jų nėra tikslūs – trūksta žinomų kai kurių giminės atstovų arba net kelių kartų. Sudaromų medžių tikslumą ir jų dydį (į „gylį bei plotį“) lėmė kiekvienos giminės sukauptų ir išsaugotų senų dokumentų apie giminę kiekis bei finansinės asmenų galimybės – dokumentų užsakymas ir paieška archyvuose, jų vertimas ir kt. buvo gana brangus.

   Parodoje be genealoginių medžių pateikiama ir tam tikra ikonografinė medžiaga (portretai, fotografijos, herbai ir kt.), atrinkta naudojantis šiuolaikinėmis informacijos paieškos priemonėmis.

   Parodoje pristatyti genealoginiai medžiai ir kiti dokumentai saugomi archyvo fonduose: „Radvilos“ (F.1280), „Oginskiai“ (F.1177), „Sapiegos“ (F.1292), „Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimas“ (F.391), „Vilniaus mokslo bičiulių draugija“ (F.1135).

Kunigaikščių Radvilų herbo piešinys Čekijos, Vengrijos, Kroatijos ir kt. karaliaus Ferdinando I 1547 m. diplome dėl kunigaikščio titulo patvirtinimo Mikalojui Radvilai „Juodajam“. Originalas: Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje (Lenkija).

(vaizdas paimtas iš Wikipedia)

Radvilos – žymiausia LDK lietuvių kilmės didikų giminė. Kelis šimtmečius ji faktiškai formavo LDK politinį, ekonominį gyvenimą, darė didelę įtaką šalies kultūrinei ir religinei raidai. Iš giminės iškilo 1 karalienė, 1 kardinolas, 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai ir kt.).

Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I 1518 m. suteikė kunigaikščio titulą Mikalojui Radvilai (1470 – 1521 ), o Karolis V 1547 m. – Mikalojui Radvilai „Rudajam“, Mikalojui Radvilai „Juodajam“ ir Jonui Radvilai. Radvilos (ypač XVI – XVII a.) garsėjo savo turtais: valdė daugiau kaip 20 pilių, 400 miestų ir miestelių, 2000 dvarų ir 10000 kaimų.

Sudarytas 1666 m. Radvilų giminės genealoginis medis (nepilnas ir su tam tikromis klaidomis), turėjo pabrėžti itin aukštą jų kilmę, savo ištakomis siekiančią „senovės romėnus“ ir Lietuvos kunigaikščius (pvz. vyriausiąjį kunigaikštį Dausprungą, minimą 1219 m. taikos sutartyje su Voluine). Iš tikrųjų istoriniais šaltiniais paremta Radvilų giminės genealogija siejama su Ldk Vytauto amžininku bajoru Astiku (po krikšto – Kristinu), kuris mirė apie 1442 – 1444 m. Iš jo 4 sūnų (genealoginiame medyje nurodytas tik vienas) žymiausias buvo Radvila (m. 1477 m.) – įvairiu metu ėjęs LDK žemietijos maršalkos, Trakų vaivados, Vilniaus kašteliono pareigas. Jo sūnus Mikalojus Radvilaitis (m. 1510 m.) užėmė Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo kanclerio pareigas. Jis susilaukė keleto sūnų, iš kurių Mikalojus (1470 – 1521) tapo Goniondzo, Raigardo šakos (užgeso 1542 m.), Jonas (1474 – 1522) – Nesvyžiaus, Klecko ir Olykos šakos, o Jurgis (1480 – 1541) – Biržų ir Dubingių šakos pradininkais.

Su Boguslavu Radvila (1620 – 1669) baigėsi Biržų ir Dubingių šakos gyvavimas (nutrūko vyriška linija). Kitoks likimas Nesvyžiaus, Klecko ir Olykos šakos. Jos atstovo Dominyko Mikalojaus (1653 – 1697) palikuonys gyvena ir šiandien (išliko vyriška linija).

Sapiegų giminės, herbo Lapinas (lenk. Lis), XV – XVIII a.Ip. genealoginis medis.

(XVIII a.Ip.)

Medis apima 6 kartas. Sapiegos – viena žymiausių LDK, Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos ir Lenkijos giminių. Kilę iš mažai žinomų (manoma iš Smolensko žemės) bojarinų, Sapiegos LDK padarė stulbinančią karjerą. Kelis šimtmečius šios giminės atstovai vaidino svarbų, o kartais ir pagrindinį, politinį vaidmenį šalies istorijoje, užėmė svarbiausius pasaulietinius ir bažnytinius postus. Kai kuriems Sapiegoms 1700 m., o visiems – 1768 m. buvo suteiktas kunigaikščio titulas.

Šio medžio dešinėje pusėje vaizduojama Kodenio linijos pagrindinė šaka, kairėje pusėje – Čerėjos (Ružanų) linija. Vienok, medyje yra akivaizdžių klaidų: jame nepavaizduotas Čerėjos (Ružanų) linijos pradininkas Bogdanas Sapiega, o tėvas ir sūnus Jonai Sapiegos (Drohičino seniūnai) sutapatinti su vienu asmeniu. Yra ir daugiau klaidų.

Medyje nurodyti: Leonas Sapiega (1557 – 1633), sūnus Jono – Vilniaus vaivada (1622 m.), LDK didysis etmonas (1625 m.); Vladislovas Juozapotas Sapiega (1652 – 1733), sūnus Kristupo Pranciškaus – Lietuvos Brastos vaivada (nuo 1709 m.).

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 18, l. 3.

Sapiegų giminės jungtinis herbas ir epigrama.

Iš 1786 m. Skuodo ekonomijos (valdytojas kunigaikštis Aleksandras Mykolas Sapiega) inventoriaus.

LVIA, f. 1292, ap. 1, b. 2, l. 1.

Valavičių giminės, herbo Bogorija (lenk. Bogoria), vienos šakos XVII – XVIII a. genealoginis medis.

(1778 m.)

Medis apima 5 kartas. Valavičiai – žymi LDK didikų giminė, kurios atstovai užėmė svarbias pareigybes valstybėje. Tai vienas senesnių genealoginių medžių. Jo sudarymas, atrodo, sietinas su Rusijos valdžios reikalavimu bajorams įrodyti savo kilmę teritorijose, kurios buvo

prijungtos prie Rusijos imperijos po I-ojo (1772 m.) Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (Mstislavlio vaivadija ir kt.).

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 57, l. 38.

Orvidų (Orvydų) giminės, herbo Geišas (lenk. Giejsz), XV – XVIII a. genealoginis medis.

(apie 1798 m.)

Medis apima 12 kartų. Jame nurodyti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties šios giminės atstovai. Orvidai XVI – XVII a. buvo žymi Žemaitijos bajorų giminė. XVI – XVIII a.pr. jai priklausė Šilalės dvaras ir miestelis. Šis genealoginis medis buvo pridėtas prie pirminio Orvidų giminės bajoriškos kilmės patvirtinimo 1798 m. dokumentų – retas atvejis.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 57, l. 89.

Kunigaikščių Oginskių giminės (herbo Oginiec) IX – XIX a.pr. genealoginis medis.

(1810 m.)

Medis apima 28 kartas. Oginskiai – žymi LDK didikų giminė, vaidinusi svarbų vaidmenį šalies politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

Medyje nurodytas Mykolas Kleopas (1765 – 1833), sūnus Andriaus, Oginskis – politikas, diplomatas ir kompozitorius, žinomo visame pasaulyje polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (manoma parašyto 1794 m.) autorius.

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 3, l. 1.

Totorių kunigaikščių murzų iš Konkirantų Sobolevskių, herbo Mėnulis (lenk. Miesiąc), XV – XIX a.pr. genealoginis medis.

(1819 m.)

Medis apima 9 kartas.

LVIA, f. 391, ap. 4, b. 2737, l. 1.

Šemetų giminės, herbo Gulbė su atmaina (rus. Лебедь с переменою), vienos atšakos XV a.IIp. – XVIII a.pab. genealoginis medis.

Medis apima 9 kartas. Remiantis istorikų tyrimais, (S.Viskantaitės – Saviščevienės), ši giminė išsirutuliojo iš dk Vytauto aplinkos bajoro Galigino (minimo 1413 m.) giminės. Jo valdos buvo Voverys ir Ditva (Lydos apylinkėse). Medis pradedamas Albertu Stanislovu (m. prieš1524 m.). Į medį neįtraukti jo tėvas Mikalojus (m. 1497 – 1499 m.),

senelis Šemeta (1 kartą šaltinių minimas 1440 – 1450 m.) bei prosenelis Niemojka (liet. Nemeika). Šios giminės iškilimas ir įsitvirtinimas Žemaitijoje (XVI a.) sietinas su Mikalojaus Šemetaičio sūnaus Stanislovo (Alberto Stanislovo) vedybomis su didike Ona Kęsgailaite. Šemeta Nemeikaitis turėjo sūnus Joną ir Mikalojų. Pastarieji Šemetaičiai davė pradžią dviem Šemetų giminės šakoms.

LVIA, f. 391, ap. 8, b. 1088, l. 2.

Zavadskių giminės, herbo Ostoja (lenk. Ostoja), XVI a.IIp. – XIX a.pr.

genealoginis medis.

(1826 m.)

Medis apima 7 kartas. Medis išsiskiria puošniu apipavidalinimu.

LVIA, f. 391, ap. 7, b. 1802.

Nagurskių giminės, herbo Pobogas (lenk. Pobóg), XVI – XIX a.pr. genealoginis medis.

(1828 m.)

Medis apima 8 kartas. Nagurskiai buvo viena iš lenkų išeivių giminių, atvykusi į Žemaitiją XVI a. Nuo XVI a.pab. iki XVII a.pab. Nagurskiai pagrinde rezidavo Džiuginėnų dvare. XVIII a.pr. giminės valdos plėtėsi, rezidencija (Pranciškaus Nagurskio, sūnaus Jono) buvo perkelta į Kurtuvėnus. Minėtas Pranciškus Nagurskis pirmasis panaudojo savo herbiniuose antspauduose Pobogo herbo simboliką. Kajetonas Nagurskis, sūnus Jokūbo, per 1794 m. sukilimą priklausė LDK vyriausybei – Lietuvos aukščiausiajai tautinei tarybai. Sukilimui pralaimėjus, turėjo emigruoti į užsienį (Veneciją). Jis vedė italę dainininkę Mariją Neri, kuri, jam mirus (buvo bevaikė), ištekėjo už Mykolo Kleopo Oginskio.

Nagurskiai giminiavosi su Laucevičių, Križionovų, Bilevičių, Šiukštų, Puzinų ir kitomis giminėmis.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 218, l. 76.

Bytautų giminės, herbo Grifas (lenk. Gryf), XVI – XIX a.Ip. genealoginis medis.

(1832 m.)

Medis apima 12 kartų.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 218, l. 1.

Jamontų giminės, herbo Pobogas (lenk. Pobog), XV – XIX a.Ip. genealoginis medis.

(1832 m.)

Medis apima 14 kartų. Neabejotina, kad genealoginis medis nėra tikslus. Jame trūksta bent kelių kartų XV – XVI a.pr. laikotarpyje.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 218, l. 50.

Narbutų giminės, herbo Trimitai (lenk. Trąby) XV a.IIp. – XIX a. 3 dešimt.

genealoginis medis.

(apie 1833 m.)

Medis apima 11 kartų. Medyje nurodytas Teodoras Narbutas (Nr.62), sūnus Joachimo Narbuto (Nr.38). Teodoras Narbutas (1784 – 1864) – istorikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, karinis inžinierius ir architektas. Didžiausias jo darbas – parašyta (lenkų kalba) 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“, kuri buvo išleista Vilniuje 1835 – 1841 m.

Jo sūnus (medyje dar nenurodytas) Liudvikas Narbutas (1832 – 1863) – 1863 m. sukilėlių būrio vadas, žuvo 1863 m. gegužės 4 d. mūšyje prie Dubičių kaimo (Varėnos r.).

LVIA, f. 391, ap. 4, b. 1978, l. 27.

Grafų Tyzenhauzų giminės, herbo Buivolas (lenk. Bawól), XIV – XIX a.Ip.

genealoginis medis.

(apie 1832 – 1847 m.)

Medis apima 13 kartų. Medyje nurodyti: Antanas Tyzenhauzas (1733 – 1785), sūnus Benedikto – Lietuvos dvaro paiždininkis, LDK karališkųjų ekonomijų valdytojas (1765 – 1780 m.), ūkio modernizatorius, 47 manufaktūrų įsteigėjas, pirmojo valstybėje (Gardine) botanikos sodo įkūrėjas, vienas iš miestelių reformos iniciatorių. Ekonomiką kėlė baudžiavinėmis priemonėmis, kurios iššaukė valstiečių sukilimą (1769 m.), o pasiekti laimėjimai ekonomikoje buvo laikini. 1780 m. valdovo pašalintas ir užimamų pareigų;

Konstantinas Tyzenhauzas (1786 – 1853), sūnus Ignoto (Rokiškio dvaro statytojo) – žymus XIX a. gamtininkas, ornitologas.

LVIA, f. 391, ap. 1, b. 1080, l. 96

Tyzenhauzų giminės herbas Buivolas.

(1882 m.)

Šaltinis: Baltisches Wappenbuch...

Autorius: Carl Arvid von Klingspor.

(vaizdas paimtas iš Wikipedia)

Paškevičių giminės, herbo Radvanas (lenk. Radwan, rus. Радван), XV – XIX a.Ip. genealoginis medis.

(1839 m.)

Medis apima 11 kartų. Medyje nurodyta klaidinga Ldk Vytauto privilegijos data – 1454 m. (Vytautas mirė 1430 m.). Medyje pažymėtas Dionizas Paškevičius (Poška), sūnus Adomo. Dionizas Poška (1764 – 1830) – XIXa. lietuvių rašytojas, poetas, kultūros veikėjas, „Baublių“ (pirmojo senienų muziejaus Lietuvoje) įsteigėjas (1812m.). „Baublio“ eksponatais domėjosi mokslininkai ir paprasti žmonės. Surinkti įvairūs radiniai kėlė visuomenės patriotines nuotaikas, skatino tyrinėti Lietuvos istoriją ir kultūrą.

LVIA, f. 391, ap. 5, b. 498, l. 15.

Narutavičių giminės, herbo Rudnica (lenk. Rudnica, rus. Подкова), XVII – XIX a.Ip. genealoginis medis.

(1839 m.)

Medis apima 7 kartas. Medyje nurodytas Jonas Adalbertas Jurgis Narutavičius (g. 1823 m.), sūnus Stanislovo Antano. Jo vienas sūnus Stanislovas Viktoras Jonas (1862 – 1932) buvo politinis veikėjas, teisininkas, Lietuvos Tarybos narys. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Kitas jo sūnus Gabrielius Juozapas (1865 – 1922) 1922 m. tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu.

LVIA, f. 391, ap. 5, b. 459, l. 10.

Narutavičių giminės herbas Rudnica.

(vaizdas paimtas iš Wikipedia)

Grafų Broel-Pliaterių giminės, herbo Pliater (lenk. Plater, rus. Плятер), vienos šakos XII – XIX a.Ip. genealoginis medis.

(po 1848 m.)

Medis apima 18 kartų. Broel-Pliaterių giminė kilusi iš Vestfalijos (Vokietija). Apie 1180 m. čia Broelio dvarą valdė Hereboldas Pliateris. Broel-Pliateriai XIII a. įsikūrė Livonijoje (vyskupo Albrechto laikais). Livonijai tampant LDK dalimi, Broel-Pliaterių giminės atstovai ėmė tarnauti LDK. Už tarnybą gavo žemių Lietuvoje ir kitose šalies vietose. XVII – XVIII a. kai kurie šios giminės atstovai užėmė aukštus postus Abiejų Tautų Respublikos institucijose, buvo Seimų atstovais.

Medyje (Nr.17) nurodytas Steponas Broel-Pliateris – Gelvonų, Švėkšnos ir kitų dvarų savininkas, teisininkas. Jo sūnus (Nr.18) Adomas Alfredas Gustavas Broel Pliateris (1836 – 1909) – archeologas (kasinėjo Švėkšnos apylinkes, pilkapius Rokantiškėse, Kernavės piliakalnius ir pilkapius), visuomenininkas.

LVIA, f. 391, ap. 9, b. 1780, l. 3, b. 1780a, l. 1.

Eževskių giminės, herbo Vanagas (lenk. Jastrzębiec),

genealoginis medis ir herbo piešinys.

(apie 1857 m.)

Medis apima 6 kartas. Dokumentas įdomus ir retas, nes yra spaudinys.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 57, l. 174.

Stulpinų giminės, herbo Liubičas (lenk. Lubicz, rus. Любич), XVI – XX a.pr.

genealoginis medis.

(XIX a.IIp. – XX a.pr.)

Medis apima 12 kartų. Medyje (Nr.119) nurodytas Liudvikas Stulpinas,

sūnus Kazimiero Stulpino (Nr.60).

Liudvikas Stulpinas (1871 – 1934) – pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas (tolimojo plaukiojimo). 1908 m. vadovavo laivui „Lithuania“, 1911 – 1913 m. buvo laivo „Birma“ (vieno didžiausių ir geriausių to meto laivų, plaukiojusių tarp Rusijos ir Šiaurės Amerikos) kapitonas. Šis laivas 1912 m. balandžio 15 d. atskubėjo į pagalbą skęstančiam „Titanikui“ (deja, laivas jau buvo nuskendęs). Kiek anksčiau atplaukęs britų laivas „Carpathia‘ kapitono L.Stulpino laivo „Birma“ siūlomos paramos „Titaniko“ keleiviams atsisakė – precedento neturintis dalykas. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, L.Stulpinas tapo pirmuoju Klaipėdos uosto viršininku, uosto kapitonu. Šiose pareigose dirbo iki mirties.

LVIA, f. 391, ap. 8, b. 2576, l. 72v. – 73.

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Liudvikas Stulpinas.

(vaizdas paimtas iš luksas.wordpress.com 2012/08/10/ atidaves – gyvenima – jurai/)

Davainų Silvestravičių giminės, herbo Šeliga (lenk. Szeliga, rus. Шелига), XVI a.IIp. – XIX a.pab. genealoginis medis.

(XIX a.pab. – XX a.pr.)

Medis apima 10 kartų. Medyje (Nr.51) nurodytas Mečislovas Apolonijus Davaina Silvestravičius (1849 – 1919) – lietuvių publicistas, poetas, tautosakininkas, knygnešys, visuomenės veikėjas, kultūrininkas. Rašė į „Aušrą“, „Šviesą“, „Varpą“, „Ūkininką“. Rūpinosi lietuvybės reikalais Vilniaus krašte – Vilniuje leido laikraštį lenkų kalba „Litwa“ (1908 – 1914), taikomą lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams.

LVIA, f. 391, ap. 8, b. 2576, l. 107

Mečislovo Apolonijaus Davainos-Silvestravičiaus fotonuotrauka.

(iki 1914 m.)

(vaizdas paimtas iš www.aruodai.lt)

Stankevičių giminės, herbo Kapas (lenk. Mogila, rus.Могила), XVI – XIX a.vid. genealoginis medis.

(XIX a.IIp.)

Medis apima 12 kartų. Jis įdomus tuo, kad jame nurodytos ir moteriškos lyties atstovės (Nr.37, 38, 44, 45, 47, 50).

LVIA, f. 391, ap. 8, b. 2576, l. 8