Lietuvą 1944 metais okupavus Sovietų Sąjungai nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjęs teroras paskatino tautiškai nusiteikusius Lietuvos gyventojus pasirinkti ginkluoto pasipriešinimo kelią. Kartu su ginkluota kova partizanai ėmėsi ir nelegalios spaudos, turėjusios tapti atsvara sovietų propagandai, leidybos. Nelegali spauda atliko visuomenės informavimo funkciją, ragino gyventojus priešintis nutautinančios, nudvasinančios sovietinės literatūros ir žiniasklaidos srautui. Partizanai tapo bene vieninteliais tautinės kultūros puoselėtojais, lietuviškojo mentaliteto ir tradicijų saugotojais. Be spaudos leidinių, partizanų štabai taip pat ėmė leisti poezijos ir dainų antologijas, maldynus, paplito ir viešai nepublikuota, bet po autorių žūties kovos draugams likusi memuaristika, dienoraščiai, romanai, dvasiniai testamentai, laiškai, atvirukai, karikatūros ir kiti kūriniai.

 Šiandien autentiški partizanų dokumentai, ypatingai individuali kūryba, suteikia galimybę pažvelgti į partizanų kasdienybę: kas jiems buvo aktualu, kas teikė džiaugsmą kovų sūkuryje, kaip sunku buvo išgyventi kovos draugų žūtis ar išdavystes, rūpestį dėl artimųjų, nukentėjusių nuo sovietų represijų, likimo ir ryžtą kovoti iki pabaigos.

 Vienas iš rečiau aptinkamų partizanų kūrybos žanrų yra ranka pieštos karikatūros (dokumentai Nr. 1-18, Nr. 26, Nr. 27, Nr. 64). Partizanų bei jų rėmėjų sukurtos satyros ir karikatūros, išjuokiančios Sovietų Sąjungos santvarką ir vadovus, kolūkių kūrimą, rinkimus ir kitas sovietų valdžios akcijas, atskleidžia, kad partizanai nevengė sarkastiškai pasišaipyti iš savo priešų: milicininkų, saugumo darbuotojų, stribų („liaudies gynėjų“), sovietinių partinių aktyvistų, komjaunuolių bei Sovietų Sąjungos vadovybės. Karikatūras partizanai piešė ne tik sau – stengėsi, kad jos pasiektų tiek gyventojus, tiek sovietų valdžios atstovus, kai kuriuose piešiniuose įvardinti konkretūs asmenys, prirašyti pašiepiantys komentarai.

 Partizanams ir jų kovai už Lietuvos Nepriklausomybę įamžinti buvo piešiami tautinio, patriotinio pobūdžio atvirukai (dokumentai Nr. 32-63), papuošti Nepriklausomos Lietuvos simbolika. Šiuose atvirukuose vaizduojama partizanų kova su priešu, kovos draugų netektis ir trumpos laimės akimirkos susitikus su artimais ir mylimais žmonėmis.

 Priemonių, reikalingų karikatūroms piešti – popieriaus, spalvinimo ir rašymo priemonių – partizanams, rizikuodami savo laisve, o dažnai ir gyvybe, atnešdavo patikimi ryšininkai. Dauguma partizanų leidinių ir kūrybos išliko po žeme paslėptuose partizanų archyvuose, juos išsaugojo gyventojai arba sunaikintuose bunkeriuose surinko čekistai, nemažai jų yra ir partizaninio karo dalyvių bei vėlesnio laikotarpio rezistentų baudžiamosiose bylose. Partizanų kūrybą rinko, saugojo ir slėpė ne vienas jaunuolis, kuris už tai buvo nuteistas. Ant dažno piešinio ar atviruko yra užrašas: „Rasta pas mane ir priklauso man" (dokumentas Nr. 28, Nr. 64).

 Parodoje eksponuojami Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijoje saugomi autentiški partizanų dokumentai bei Lietuvos partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų baudžiamosiose bylose kaip daiktiniai įkalčiai saugomi konfiskuoti autentiški dokumentai: karikatūros, satyros, atvirukai, partizanų spaudos ištraukos, iliustruotos piešiniais ir pan.

 Su šiais ir kitais Lietuvos partizanų dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skaitykloje.

Maloniai kviečiame apžiūrėti parodą

LITERATŪRA

 1. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Partizanai apie pasaulį, politiką ir save, 1944-1956 m. partizanų spaudos publikacijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 1998; 

 2. Lietuvos partizanų spauda, parengta pagal laikraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“, 2010 m. liepos 10d.