Gedimino pr. 40/1, 01110 Vilnius, tel. (8 5) 264 9024, faks.: (8 5) 251 4211,
el.p. lya@archyvai.lt, kodas Juridinių asmenų registre 193053247,
AB ,,Swedbank“ atsiskaitomoji sąskaita LT487300010002462313

VIRTUALIOS PARODOS

Čia galite peržiūrėti visų virtualių parodų ekspozicijas.

NAUJAUSIOS IKI 2017m. IKI 2012m.

 

NAUJIENLAIŠKIS

Įveskite pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos
 

 

LYA Fondo K-5 APYRAŠO NR. 9 PAŽYMA

Lietuvos ypatingasis archyvas

pažyma apie Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijos Nr. K-5 PAPILDYMĄ

2012-12-31 Nr. A6-34

Vilnius

  

I. INFORMACIJA APIE PRISIKĖLIMO APYGARDOS DOKUMENTŲ BYLŲ

APYRAŠO SUDARYTOJĄ

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio[1] (toliau – LLKS) Vakarų Lietuvos srities[2] Prisikėlimo apygarda įsteigta 1948 m. kovo 31 d.[3] Jungtinės Kęstučio apygardos[4] Žaliosios[5], Atžalyno[6] ir Voverės[7] rinktinių pagrindu. Steigti naują apygardą padalijant į dvi dalis pernelyg išsiplėtusią (1947 m. rudenį apėmusią net šešias apskritis) Jungtinės Kęstučio apygardos teritoriją buvo nutarta dar 1947 m. rugsėjį, Jungtinės Kęstučio apygardos ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkime, kuriame dalyvavo apie 20 asmenų, įskaitant apygardos vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Susirinkimo dalyviai tikėjosi, kad naujo organizacinio darinio sukūrimas ne tik priartins vadovavimą partizanų daliniams, bet ir pagyvins bendros Lietuvos partizanų vadovybės ryšius su apygardomis, – kartu palengvindamas ir visų Lietuvos partizanų galutinio suvienijimo idėjos įgyvendinimą.

Nuo 1947 m. lapkričio iki 1948 m. kovo būsimos Prisikėlimo apygardos organizavimo reikalais J. Žemaičio pavedimu rūpinęsis Jungtinės Kęstučio apygardos štabo narys Petras Bartkus 1948 m. kovą buvo paskirtas pirmuoju Prisikėlimo apygardos vadu. Pirmasis šios apygardos štabas suformuotas 1948 m. kovą; iki 1948 m. rugpjūčio apygardai vadovavo P. Bartkus-Mažrimas, nuo 1948 m. rugpjūčio – Leonardas Grigonis-Užpalis, nuo 1949 m. rugpjūčio – Povilas Morkūnas-Rimantas, nuo 1951 m. rugpjūčio iki apygardos panaikinimo 1952 m. birželio pabaigoje – Juozas Paliūnas-Rytas.

Prisikėlimo apygarda veikė daugiausia Kėdainių, Šiaulių, Radviliškio ir Joniškio aps.; jos veikimo teritorija vakaruose ribojosi su Kęstučio ir Žemaičių, rytuose – su Algimanto ir Vyčio apygardomis, šiaurėje – su Latvija, o pietuose siekė šiaurines ir vakarines Kauno apylinkes. Nuo 1948 m. birželio apygarda vienijo Žaliąją, Atžalyno, Kunigaikščio Žvelgaičio (buvusią Voverės) ir Maironio (buvusią Povilo Lukšio)[8] rinktines; 1948 m. rugsėjį Žalioji ir Atžalyno rinktinės sujungtos į vieną – Lietuvos Žaliąją rinktinę.

Vėliausiai Lietuvoje susikūrusios Prisikėlimo apygardos gyvavimo laikotarpis beveik sutapo su Lietuvos partizaninio karo (1944–1953 m.) baigiamuoju etapu. Ši aplinkybė lėmė, kad apygardos dalinių operacinis aktyvumas buvo palyginti nedidelis: vengdami atvirų mūšių, apygardos kovotojai naikino aktyviausius okupantų kolaborantus, kartais rengdavo pasalas, platino partizanų spaudą, stiprino ryšius tarp Lietuvos partizanų sričių bei apygardų.

1948–1951 m. Prisikėlimo apygardos teritorijoje buvo įsikūręs LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas (iki 1949 m. vasario – laikinasis BDPS[9] Prezidiumo pirmininkas) J. Žemaitis, nuo 1949 m. veikė LLKS Visuomeninė dalis, čia buvo leidžiami LLKS vadovybės leidiniai (pati apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, „Neperiodinį Prisikėlimo apygardos partizanų ir organizacinio sektoriaus narių biuletenį“ ir kt. leidinius), per apygardą buvo palaikomi ryšiai su visomis trimis Lietuvos partizanų sritimis.

1949 m. vasario 2–20 d. apygardos teritorijoje (vakariau Baisogalos esančiame Mėnaičių k.[10], Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje) vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtas LLKS, taip pat paskelbta politinė LLKS Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija (deklaracijos originalas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve[11]).

1949 m. kovą sužinoję apie specifines Prisikėlimo apygardos funkcijas, už „banditizmo likvidavimą“ atsakingi LTSR MGB operatyviniai darbuotojai ėmėsi priemonių: į apygardą buvo siunčiami MGB provokatoriai ir agentai smogikai, suaktyvėjo prieš apygardos ir jos rinktinių štabus nukreiptos čekistinės karinės operacijos, o 1949 m. gruodį viena tuo metu Lietuvoje dislokuota MGB vidaus kariuomenės šaulių divizija buvo performuota į dvi divizijas, vienos iš jų štabą įkurdinant Šiauliuose. LTSR KGB duomenimis, 1949 m. žuvo apie 180 ir pateko į nelaisvę iki 98 apygardos partizanų[12].

1949 m. pirmojoje pusėje dėl MGB vidaus agento Juozo Rudžionio veiklos ypač nukentėjusi Lietuvos Žalioji rinktinė nebeatsigavo ir 1950 m. lapkričio–gruodžio mėn. buvo išformuota, jos likučius perduodant Kunigaikščio Žvelgaičio ir Maironio rinktinėms.

1951 m. prasidėjo Prisikėlimo apygardos galutinio sunaikinimo laikotarpis. Nuo tų metų apygardos štabui labai trūko pareigūnų, ilgam nutrūkdavo ryšys tarp šio štabo ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės. 1951 m. rudenį visoje apygardoje veikė tik apie 60 partizanų.

1951–1952 m. priešui beveik sunaikinus pajėgiausią Prisikėlimo apygardoje Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę, Vakarų Lietuvos srities vado Antano Bakšio 1952 m. birželio 20 d. įsakymu[13] Prisikėlimo apygarda, kaip tapusi neveiksminga, buvo panaikinta, o jos Povilo Lukšio (buvusios Maironio) ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinių likučiai grąžinti Kęstučio apygardai.

 Paskutinysis apygardos partizanas, buvęs Prisikėlimo apygardos štabo narys Pranciškus Prūsaitis-Kęstutis išsislapstė iki 1962 m. rugsėjo (tada buvo suimtas ir kitais metais sušaudytas).

II. dokumentų sutvarkymas

Bendrosios žinios apie fondo dokumentus

Baigiantis 1949 m. vasario mėn. vykusiam visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui, jame dalyvavusių Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų sprendimu Stanislovo Mikniaus sodyboje (dabar – Radviliškio r. Minaičių k.), kurioje vyko suvažiavimas, buvo užkastas bidonas su apygardos štabo dokumentais. 2004 m. šiuos dokumentus savo sodyboje atrado Miknių šeimos nariai. Rastuosius dokumentus jie patikėjo partizano Adolfo Ramanausko-Vanago dukrai Auksei Ramanauskaitei-Skokauskienei, o ji 2010 m. Prisikėlimo apygardos štabo archyvą perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

2012 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Prisikėlimo apygardos dokumentus pagal 2012-12-18 Perdavimo-priėmimo aktą Nr. A1-23 (7.6.) perdavė saugoti Lietuvos ypatingajam archyvui[14]; iš viso perduoti 808 vnt. Iš perimtų dokumentų suformavus 14 bylų, jos įrašytos į naujai sudarytą Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijos Nr. K-5 Prisikėlimo apygardos dokumentų bylų apyrašą Nr. 9.

Iš viso dokumentų kolekcijoje Nr. K-5 yra 504 apsk. vienetai, apskaityti dešimtyje apyrašų; kolekcijos bylų chronologinės ribos – 1922–1993 m.

Prisikėlimo apygardos dokumentų bylų apyrašas Nr. 9

Į apyrašą Nr. 9 įrašyta 14 apsk. vienetų nuo Nr. 1 iki Nr. 14; apyrašo chronologinės ribos – 1945–1950 m.

Apyrašas sudarytas vadovaujantis struktūriniu chronologiniu principu. Pirmoji jame įrašyta byla, suformuota iš Prisikėlimo apygardos steigimo dokumentų, po jos – BDPS-LLKS dokumentų byla, toliau – iš Prisikėlimo apygardos direktyvinių, susirašinėjimo ir kitų dokumentų suformuotos bylos, o apyrašo pabaigoje įrašytos bylos, suformuotos iš partizanų atsišaukimų, neidentifikuotų partizanų struktūrų dokumentų, dokumentų blankų ir partizanų leidinių. Iš partizanų leidinių šviesos kopijų suformuota atskira byla (f. Nr. K-5, ap. Nr. 9, byla Nr. 14).

Apyrašo bylose saugomi partizanų statutiniai ir direktyviniai dokumentai, raportai, laiškai, kautynių aprašymai, partizanų karo lauko teismo sprendimai, sovietų valdžios iš Lietuvos ištremtų asmenų sąrašai, partizanų spaudos leidiniai ir kiti dokumentai.

Šiek tiek Prisikėlimo apygardos dokumentų yra ir į dokumentų kolekcijos Nr. K-5 apyrašą Nr. 1, „Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinė“, įrašytose bylose.

Į apyrašą Nr. 9 įrašytose bylose esantys dokumentai rašyti ranka ir mašinėle (dalis partizanų spaudos leidinių – spausdinti rotatoriumi), lietuvių kalba. Daugumos dokumentų fizinė būklė gera, dalies – patenkinama.

 



[1] Įsteigtas 1949 m. vasarį, vienijo 3 partizanų sritis ir kartu 9–6 partizanų apygardas; priešo sunaikintas 1953 m.

[2] 1948 gegužės pradžioje įsteigta Vakarų Lietuvos sritis (sakytinis slap. „Jūra“, – partizanų dokumentuose Vakarų Lietuvos sritį žymi šio slapyvardžio pirmoji raidė) vienijo Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas (nuo 1952 m. birželio pabaigos – tik Kęstučio ir Žemaičių apygardas); paskutinysis srities vadas žuvo 1953 m. sausį.

[3] Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-5, ap. 9, b. 1, l. 2.

[4] Įsteigta 1946 m. rugsėjį, nuo 1948 m. [gegužės] vadinta „Kęstučio apygarda“. Jai priklausė Žebenkšties-Birutės, Žalčio-Vaidoto, Lydžio-Butageidžio ir kitos rinktinės. Priešas šią apygardą kaip organizuotą kovos vienetą sunaikino 1953 m. birželį (pavieniai buvusios Kęstučio apygardos kovotojai veikė iki 1957–1958 m.).

[5] Įsteigta 1945 m. sausį kaip Radviliškio rinktinė (nuo 1945 m. kovo vadinta „Žaliąja rinktine“), 1945 m. rugsėjį suskilo į Žaliosios [girios] (veikė daugiausia į šiaurę nuo Panevėžio) ir mažesnę Žaliąją rinktines. Pastaroji veikė daugiausia Radviliškio aps., nuo 1948 m. [sausio] priklausė Jungtinei Kęstučio apygardai. 1948 m. rugsėjį prie Žaliosios rinktinės prijungus Atžalyno rinktinę, suformuota Lietuvos Žalioji rinktinė (veikė Radviliškio ir Šiaulių aps.).

[6] Įsteigta 1945 m. vasarį kaip Šiaulių rinktinė, nuo 1945 m. pavasario vadinta „Vytauto Didžiojo“, nuo 1947 pavasario - „Atžalyno rinktine“; nuo 1946 m. kovo priklausė Žemaičių, nuo 1946 m. gruodžio - Jungtinei Kęstučio apygardai. Veikė daugiausia Šiaulių aps. pietuose.

[7] Įsteigta 1945 m. [birželį] kaip Genio rinktinė, nuo 1946 m. spalio vadinta „Voverės“, nuo 1948 m. gegužės – „Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine“. 1946 m. kovo–rugsėjo mėn. priklausė Žemaičių, nuo 1947 m. vasaros – Jungtinei Kęstučio, nuo 1948 m. gegužės – Prisikėlimo apygardai. Veikė Joniškio aps. ir Šiaulių aps. šiaurėje.

[8] Įsteigta 1946 m. kovą kaip Povilo Lukšio rinktinė, veikė Kėdainių aps., Kauno aps. šiaurėje ir kitur; nuo 1946 m. gruodžio priklausė Jungtinei Kęstučio apygardai, 1947 m. lapkritį pertvarkyta į Savanorio rinktinės Smūgio grupę; 1948 m. birželį ši grupė perduota Prisikėlimo apygardai ir pertvarkyta į jos Maironio rinktinę, kuri nuo 1952 m. vasario vėl vadinta „Povilo Lukšio rinktine“.

[9] Bendras Demokratinis Pasipriešinimo Sąjūdis. Įkurtas 1946 m. birželį kaip visas lietuvių ginkluotojo ir neginkluoto antisovietinio pogrindžio struktūras vienijanti organizacija. 1947 m. spalį BDPS pavadinimas pakeistas į „Demokratinis Lietuvos Sąjūdis“ (DLS); 1948 m. vasarį žuvus DLS vadovui Antanui Baltūsiui-Žvejui, organizacijos veikla nutrūko, tačiau tų pačių metų birželį ji daugiausia J. Žemaičio-Vytauto pastangomis buvo atkurta kaip Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacija, kuri nuo 1948 m. lapkričio iki 1949 m. vasario vėl veikė senuoju „BDPS“ pavadinimu.

[10] Dabar – Minaičiai (kaimas Radviliškio r. Grinkiškio seniūnijoje).

[11] LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33960/3, t. 10, l. 227.

[12] Ten pat, f. K-15, ap. 1, b. 533, l. 92.

[13] Norbutas S., „Partizaninio pasipriešinimo baigiamoji stadija (Šiaulių sritis). Įvadas“

 //http://www.genocid.lt/Leidyba/12/simonas.htm; prisijungimo laikas: 2012-12-21.

[14] Dalis tarp Minaičiuose rastų Prisikėlimo apygardos dokumentų buvusių partizanų leidinių originalų palikti saugoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje, o Lietuvos ypatingajam archyvui perduotos šių dokumentų šviesos kopijos. 

 

 


 

Informaciją atnaujino: Linas Liauksminas, LYA
Informacija atnaujinta: 2016-05-27 14:10