|
Lietuvos miestų senamiesčiai
I-II tūkstantmečių riboje, o ypač II tūkstantmečio pradžioje, pradėjus piliakalniuose statyti pilis, prie jų kūrėsi įtvirtintos gyvenvietės – papiliai arba priešpiliai: Vilnius, Veliuona, Nemenčinė, Kernavė. Juose gyveno amatininkai, pirkliai, žemdirbiai, žvejai. Iš tokių papilių greičiausiai ir išaugo pirmieji miestai.
Kovų su kryžiuočiais laikotarpiu miestų išsidėstymą sąlygojo ir koregavo gynybos poreikiai, gamtinės sąlygos ir ypač vandens ir sausumos keliai.
Piliakalniai ir pilys, prie kurių formavosi pirmieji miestai, kariniais strateginiais sumetimais buvo išdėstyti sunkiai prieinamose ir gynybai patogiose vietose (pvz.: Vilnius, Trakai, Aukštadvaris, Daugai, Plateliai ir kt.). Apie 40 % pilių su gyvenvietėmis XV a. pr. buvo prie upių, kurios turėjo gynybinę ir prekybinę reikšmę (pvz.: Veliuona, Jurbarkas, Kaunas, Vilnius, Punia, Rumšiškės, Kernavė ir kt.). Ši aplinkybė darė didelį poveikį ūkiniam gyvenviečių vystymuisi, jų plano struktūros raidai.
Lietuvos miestai XIV a. pab. – XV a. pr. nedaug pasikeitė palyginus su pradine būkle ir netruko atsilikti nuo Vakarų ir Vidurio Europos augančių miestų. Lietuvių miestai buvo mažesni, užstatyti mediniais pastatais, be išsiskiriančių savo didumu ir tūriu kulto pastatų, vienuolynų.
Miestų raida pasikeitė po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių, pradėjus kilti žemdirbystei, vystytis prekiniams piniginiams santykiams bei plečiantis vidaus ir užsienio prekybai. Čia susidarė objektyvios prielaidos sparčiau formuotis ne tik seniems miestams bei jų centrams – senamiesčiams, bet ir kurtis naujiems.
XVII a. vid. vykę karai nuniokojo Lietuvos miestus ir miestelius bei jų centrus - senamiesčius. Jie atsigauti pradėjo tik nuo XVIII a. vid.
XIX a. I pusėje miestų plėtrą skatino plentų ir geležinkelių tiesimas. Vilnius ir Kaunas tapo pramonės centrais. Prie geležinkelio stočių išaugo Naujoji Vilnia, Pabradė, Mažeikiai, Kaišiadorys ir kt. Nuošalyje nuo magistralinių kelių likę senieji miestai, Varniai, Merkinė, Punia ir kt., ėmė nykti ir tapo miesteliais.
Nepriklausomybės (Tarpukario) laikotarpiu miestai pradėti plėsti ir formuoti planingai, iškilo modernioji architektūra. Ypač išaugo laikinoji sostinė Kaunas, tuo tarpu Vilnius beveik nedidėjo.
XX a. 5-6 deš. (Pokario) laikotarpiu pradėjus plėsti pramonę, didėjo miestai, prasidėjo industrinė gyvenamųjų namų statyba. Kiek vėliau pradėti statyti nauji gyvenamieji rajonai ir mikrorajonai bei kuriamos pramonės zonos. Miestai sparčiai plėtėsi.
Po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo, didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčiai imti restauruoti, kai tuo tarpu dalis mažųjų miestų ir jų senamiesčių ėmė nykti.
Todėl mūsų paroda yra skirta Lietuvos miestų senamiesčiams, jų atsiradimui ir vystymuisi. Parodoje eksponuojami ne tik didžiųjų miestų, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, bet ir mažesnių miestų, Telšių, Rokiškio, Anykščių, Trakų, senamiesčių vaizdai.
Literatūra:
Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
Lietuvos architektūros istorija. T. I. V.: Mokslas, 1988.
Lietuva: šeimos enciklopedija. K.: Šviesa, 2006.
Maloniai kviečiame apžiūrėti parodą.
Norėdami pasididinti eksponatą, spauskite ant paveiksliuko, o jei dokumentas jums dar bus neįskaitomas, eksponato apatiniame dešiniajame kampe paspauskite šį ženklą. Jo pagalba dokumentą galėsite atsisiųsti arba atsidaryti naršyklėje.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus pilių teritorija Brauno plane. ~1550 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 6132, l. 2.
Vilnius - Lietuvos sostinė. Jo senamiestis apima pilies teritoriją bei aplinkinę miesto dalį, kuri buvo apjuosta miesto siena. Miestas yra radialinio plano, gatvės atsišakoja nuo pilies teritorijos. Pirmą kartą Vilnius paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose ir įvardintas „nostra civitas Vilna“. Pirmos gyvenvietės šioje vietoje atsirado dėl puikios topografinės vietos. Jos davė pagrindą vienos didelės gyvenvietės formavimuisi. Nuo seniausių laikų iki XIV a. apie Vilniaus senamiestį sunku kalbėti, nes yra žinių tik apie nedidelę jo dalį – pilį. Prieš XIV a. užstatant miestą mūriniais namais, daugumoje jų buvo mediniai. XV a. pab.-XVI a. miestas išauga teritorine prasme. Prie gyvenamųjų namų buvo dideli kiemai, ūkiniai pastatai, o tarp namo ir gatvės daug tuščios erdvės. XVI a. prasidėjo statyba ir priemiesčiuose. Vilniaus senamiesčio mūrinio užstatymo pobūdį, bent prie pagrindinių gatvių, šiandien atspindi išlikę gotikiniai rūsiai, jų planinė struktūra. Šiuo metu pamažu auga Žvėrynas, Antakalnis, Šeškinė. XVI-XVII a. pr. augant miestui, gotikinį stilių pakeitė renesansas. Miestas mažiau plečiasi, bet sparčiai užstatomi visi tušti plotai. Po 1610, 1655-1660 m. Vilnių nusiaubusių gaisrų miestas sparčiai pradeda augti. Renesansą keičia barokas. Senamiesčio kvartalai užstatomi pilnai, užstatymas plečiasi į kvartalo vidų, susidaro uždari kiemai. Klasicizmas senamiestį papuošė modernizmo elementais, kartu sužalodamas gotikinius elementus. Nors gotikinė statyba dėl savito statybinio ir konstruktyvinio išradingumo bei meninių formų labai vertinama (Šv. Onos, Šv. Mikalojaus bažnyčios), tačiau bendra gyvenimo pažanga buvo labai veržli. Klasicizmas užgožė Vilniaus gotiką, renesansą, baroką, o visas senamiestis pasiekė maksimalų užstatymo lygį. Laisvų vietų prie gatvių beveik neliko. XVIII a. – XIX a. pr. buvo nugriauta dalis Žemutinės pilies bei gynybinės sienos su vartais. XIX a. pab. klasicizmą pakeitė eklektika, o paskui prieškario ir pokario (tarybinė, sovietinė) statyba. Vilniaus senamiestis (planas ir erdvė) atspindi visą miesto evoliuciją nuo Lietuvos valstybės užuomazgų iki XX a. pr. 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Literatūra:
Lietuviška tarybinė enciklopedija. XII tomas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984.
S. Jučienė. Vilniaus senamiesčio regeneracija. Istoriniai tyrimai. Vilniaus senamiesčio užstatymo raida. I dalis. Vilnius, 1972. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4410.
J. Jurkštas. Vilniaus senamiesčio gatvėvardžių kilmė ir raida. Vilnius, 1977. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4493.
Lietuvos miestai. Vilnius. Vilnius: Mokslas. 1986.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus miesto planas. Brauno plano II variantas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 6132, l. 3.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus pilių rekonstrukcijos piešinys atliktas Vl. Zahorskio 1910 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 6132, l. 17.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilnius kunigaikštijos sostinė 1323 m. (J. Kamarauskas 1893 m.).
VAA. F. 9, ap. -, b. 36, l. 3.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus miesto planas.
VAA. F. 9, ap. -, b. 36, l. 4.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus miesto planas (Brauno planas).
VAA. F. 9, ap. -, b. 36, l. 7.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios 1971 m.
VAA. F. 9, ap. -, b. 50, l. 24.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus Aukštutinės pilies vaizdas nuo Neries pusės.
VAA. F. 9, ap. -, b. 18, l. 29.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus Aukštutinės pilies vaizdas nuo Neries pusės.
VAA. F. 9, ap. -, b. 18, l. 20.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Vilniaus Aukštutinės pilies vaizdas nuo Neries pusės.
VAA. F. 9, ap. -, b. 18, l. 17.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno miesto planas 1774 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1815, l. 37.
Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Pirmą kartą miestas paminėtas 1361 m. Viduramžiais jo augimą skatino patogus vandens kelias, amatai, prekyba. XVII a. čia buvo kalami pinigai, veikė Aleksoto laivų statykla, XVIII a. gaminamas popierius. Ilgą laiką Kaunas buvo palygint nedidelis miestas. 1410-1655 m. – miesto klestėjimo laikai. Miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, susidarė stipri vokiečių pirklių kolonija. XIX a. pab. Kaunas pradėjo sparčiai augti, 1898 m. čia paleista pirmoji elektrinė, nutiestas geležinkelis. 1919-1940 m. Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. Kauno senamiesčio siluetas susiformavo XV-XVIII a. Jo stebėjimo zona nedidelė ir išsidėsčiusi išimtinai palei Nemuną ir Nerį. Iš šių upių slėnių matosi senamiesčio siluetas, o nuo jų šlaitų – panoramos. Tai retas reiškinys urbanistikos praktikoje. Tuo pačiu šlaitai yra lyg ir apsauginė senamiesčio zona, sauganti senamiestį nuo aktyvios naujos statybos. Senamiesčio gatvių tinklas formavosi XIV-XIX a. Iki XVI a. vid. gatvės klostėsi stichiškai. Jos buvo siauros ir kreivos, labiau panašios į natūralius kelius nei į gatves. Apie 1540 m. radialinio plano centrinė dalis buvo perplanuota ir suskirstyta stačiakampiais kvartalais. Ryškų ženklą Kauno formavimuisi, jo planinės, tūrinės bei erdvinės kompozicijos savitumui paliko XIX amžius, kai buvo sukurta savita tvirtovės įrenginių ir fortų sistema miesto teritorijoje, palikusi ryškius istoristinės architektūros ženklus Kauno centrinėje dalyje. Vis dėlto Kaunas skiriasi iš kitų Lietuvos miestų, nes tai vienintelis miestas, turintis gausų ir unikalų tarpukario modernistinės architektūros palikimą.
Literatūra:
Lietuvos miestai. Kaunas. Vilnius: Mintis, 1986 m.
J. Oksas. Kauno senamiesčio regeneracija. Kauno miesto istorijos bruožai. Vilnius, 1972. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1809.
A. Sabakonienė. Kauno miesto gatvių topografija XVI-XX a. istoriniai tyrimai. Kaunas, 1980. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1810.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno miesto planas 1798 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1815, l. 50.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
1821 m. Velikoradovo Kauno miesto projektas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1815, l. 56.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno miesto planas 1837 m.
VAA. F. 9, ap. -, b. 38, l. 12.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno miesto planas 1904 m.
VAA. F. 9, ap. -, b. 38, l. 2.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno miesto planas 1838 m.
VAA. F. 9, ap. -, b. 38, l. 5.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno senamiestis 1977 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3047, l. 19.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Kauno senamiestis 1977 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3047, l. 27.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos gatvių planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2679, l. 23.
Klaipėda pirmą kartą paminėta 1252 m. Memelburgo vardu. Ji buvo įkurta prie pat Kuršių marių ir iki XV a. kūrėsi prie pilies. Iš visų Lietuvos miestų Klaipėdos senamiestis išskirtinis savo fachverkiniu architektūros stiliumi bei planine gatvių struktūra. Jis labai taisyklingai geometriškai išdėstytas, beveik visos gatvės susikerta stačiu kampu, skirtingai nei Vilniuje ar Kaune. Dėl nuolatinių puldinėjimų, karų Klaipėda buvo apjuosta gynybine siena ir grioviais su pyliminiais trikampiais joje. XVII a. Klaipėdos senamiestis turi visus viduramžių savitumus: kryžmiškai besikertančios gatvės, tankiai apstatytos mūriniais namais, apgyvendintais pirkliais ir amatininkais bei jų vardais pavadintos gatvės. XVIII a. Klaipėda atstatoma baroko ir rokoko stiliumi. Nuo XIX a. prasidėjo spartus Klaipėdos augimas ir tuo pačiu vokietinimas. Po 1854 m. gaisrų senamiestis ypatingai pasikeitė. Pradėtas atstatyti priemiestis, o senamiestyje pamėgdžiojama vokiška gotika. Tokia architektūra išliko iki šiandien. XVIII a. Klaipėdoje pradėti statyti laivai, 1863-1873 m. iškastas kanalas, sujungęs su jūros uostu Minijos ir Nemuno žiotis, nutiestas geležinkelis, 1900 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė, 1904 m. – tramvajus. Po Antrojo pasaulinio karo miestas buvo beveik sugriautas, o atstačius jį – išaugo keliolika kartų ir plėtėsi palei krantus. Šiandien miestas architektūros specialistų požiūriu nykus, standartiškai sovietinis, su labai mažu, chaotiškai sujauktu išlikusiu senuoju miesto centru ir buvusiu naujamiesčiu dešiniajame Danės krante.
Literatūra:
Lietuvos miestai. Klaipėda. Vilnius: Mintis, 1986 m.
A. Raulinaitis. Klaipėdos miesto istorinė charakteristika. Vilnius, 1964. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2675.
V. Jurkštas, M. Zubovienė, V. Zubovas. Klaipėdos senamiesčio regeneracija. Esamos padėties tyrimai. Architektūrinis-meninis įvertinimas. Vilnius, 1973. F. 2, ap. -, b. 184-7.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos miesto planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2679, l. 27.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos miesto restauracijos planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2679, l. 28.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos miesto sklypų savininkų planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2679, l. 21.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Pirminės Klaipėdos pilies ir priešpilio miesto vaizdas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2675, l. 11.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos miesto XVIII a. pilnai neįgyvendintas sutvirtinimų projektas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2675, l. 13.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Klaipėdos senamiesčio centrinė gatvė.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2675, l. 22.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Trakų miesto 1801 m. perplanavimo projektas.
VAA. F. 9, ap. -, b. 111, l. 6, 7.
Trakai – senoji Lietuvos sostinė, įsikūrusi gražioje vietoje ir išsaugojusi įspūdingą pilį. Trakų miestas pirmą kartą paminėtas XII a., jo vardas kilęs iš žodžio „Trakas“ (vieta, kur augo beržų miškas, o iškirstoje vietoje įsikūrė miestas). Trakai plėtėsi palyginti ankštoje gamtinėje aplinkoje, jį iš visų pusių supa ežerai. Miestas ištįsęs, linijinės struktūros. Pusiasalio dalis yra seniausia, čia išsiskiria senamiestis. Miesto plane yra viena vingiuota gatvė per visą pusiasalį, kuri buvo pagrindinė komunikacija – prekybinė miesto arterija. Ji susideda iš dviejų dalių. Trumpos gatvelės, kurios eina tiesia kryptimi nuo centrinės gatvės ir sudaro centrinės gatvės šakas, eina tiesia kryptimi link ežerų. Jos susidarė tose vietose, kur žiemos metu buvo perėjimai (perėjos) per ežerus ar takai link ežerų. Trakų gyvenvietė atsirado kartu su pilimis, XV a. tai buvo nemažas miestas, manoma, kad turėjo Magdeburgo teises, buvo prekybos centras. XIV-XV a. Trakai buvo svarbus Lietuvos politinio gyvenimo centras, čia gyveno Lietuvos kunigaikščiai. Po Vytauto mirties Trakai pamažu pradėjo nykti. XVII a. karo metu Trakai buvo sudeginti, sugriautos abi pilys.
Trakai yra pavyzdys miesto, kurio išplanavimas susiklostė dėl tereno savybių. Čia neegzistuoja jokie urbanistiniai dėsniai. 1801 m. buvo bandymas įvesti stačiakampį gatvių planą, nesiskaitant su tereno ypatybėmis. Tačiau taip ir liko neįgyvendintas. Pastatai mediniai, vienaaukščiai, daugiausia galu atsukti į gatvę, taip kaip gatvinio kaimo. Reikšmingiausias Trakų paminklas – salos pilis Galvės ežere bei unikaliu istorijos reliktu – nedidele karaimų genties dalimi, kuri neprarado savo etnogeninių bruožų.
Literatūra:
Lietuvos miestai. Trakai. Vilnius: Mintis, 1986.
M. Banikonienė. Trakų senamiesčio istoriniai duomenys. Vilnius, 1967. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4029.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Trakų miesto 1846 m. genplanas.
VAA. F. 9, ap. -, b. 111, l. 11, 12.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Trakų miesto XIX a. vid. perplanavimo projektas.
VAA. F. 9, ap. -, b. 111, l. 13, 14.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Trakų pilies griuvėsių vaizdas iki Pirmo pasaulinio karo.
VAA. F. 9, ap. -, b. 23, l. 1.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Trakų pilies situacijos planas.
VAA. F. 9, ap. -, b. 23, l. 3.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
XX a. pr. Telšių panorama žiūrint iš ežero pusės.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3970, l. 5.
Telšiai priklauso miestų grupei, kurie išsivystė iš buvusių gyvenviečių prie dvarų. Apylinkę prie Masčio ežero valdė įvairūs kunigaikštukai, kurių tarpe buvo ir legendinis Džiugas. Iki XIX a. apie Telšius labai mažai yra išlikusių žinių. Telšių (Talsen) pavadinimas kryžiuočių kronikose pradedamas minėti XIV a. Manoma, kad XV a. prie Durbino upelio buvo įkurtas karališkas dvaras. Oficialiu miesto fundatorium laikomas karalius Zigmantas III Vaza padovanojęs miestui žemę prie Telšių ežero. Jis laikomas miesto įkūrėju. 1607 m. – Telšių miesto savivaldybės pradžia.
Miestas pradėjo kurtis kontrastingo reljefo teritorijoje, kas nulėmė pagrindinių gatvių kryptis. Senamiesčio teritorijoje yra daug šaltinių, pelkėtų vietų, prūdų. Miesto centrą kirto Telšio upelis, nuo kurio kaip manoma ir kilo miesto pavadinimas. Nėra pakankamai duomenų, kad galima būtų tiksliai nusakyti pirminį miesto branduolį. Vienas miesto vystymosi stimuliatorių buvo karališkas dvaras, įsteigtas XV a. XVII a. II p. miestas buvo suskirstytas į 52 sodybinius sklypus, iš kurių 48 – užstatyti. Sklypai buvo nevienodo dydžio. Užmiestyje buvo dideli dirbamos žemės ir ganyklų plotai. Miesto viduryje, šalia šiandieninės katedros, didelis žemės plotas priklausė bernardinų vienuolynui, o ant kalvos – parapijiniai bažnyčiai (vėliau cerkvei). Pirmas žinomas miesto planas išlikęs iš XVIII a. pab.-XIX a. pr. Jame pažymėti svarbiausi statiniai ir šalia turgavietės pažymėta aikštė. XIX a. I pusėje čia pastatyta sinagoga, o XIX a. II pusėje nauji statiniai bei palaipsniui susikūręs žydų religinis centras. XIX a. buvo paruošti trys miesto vystymosi planai, numatyta ištiesinti gatves, miestą padalinti stačiakampiais kvartalais. Centrinė miesto aikštė-turgavietė susiformavo iš praplatintos tranzitinės gatvės. XIX a. I pusėje ji buvo pilnai susiformavusi: viename gale ant kalvos stovėjo bažnyčia (vėliau cerkvė), o kitame – miesto rotušė. Gyvenamieji namai sudaro gausią miesto pastatų grupę, kuri ryškiausiai atspindi savo laikmetį ir jo socialinius kontrastus.
Literatūra:
J. Tatoris. Telšių senamiesčio istoriniai tyrimai. Miesto istorinė, architektūrinė apybraiža. 3 dalis. Vilnius, 1984. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3968.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Telšiai po 1908 m. gaisro.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3970, l. 10.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
XX a. pr. Telšių Turgaus a. pradžia.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3970, l. 14.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
XX a. pr. Telšių Turgaus aikštė.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3970, l. 16.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Telšių panorama iš ežero 1933 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3970, l. 43.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Telšių miesto planas-projektas, sudarytas tarp 1802-1843 m. (neįgyvendintas).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3969, l. 16.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto 1865 m. planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 27.
Anykščiai pirmą kartą paminėti 1442 m. XV a. II pusėje čia įsteigta bažnyčia. 1514 m. Žygimanto Senojo akte pažymėta Anykščių turgaus aikštė, kurioje buvo 12 krautuvių, 6 karčemos. 1516 m. miestas gavo Magdeburgo teises, buvo dvi kelių sankryžos – ties viena jų kelias iš Vilniaus į Livoniją. Miestas nuolat kentėjo nuo puldinėjimų, karų ir gaisrų. Senoji Anykščių dalis pirmą kartą apibūdinama 1738 m. seniūnijos inventoriuje. Iki 1780 m. buvo atlikta radikali miestelio rekonstrukcija, kuri suformavo stačiakampio formos miesto centrą. Prie centrinės aikštės buvo užstatyta 40 sklypų, Arklių turguje – 11 ir t.t. 1792 m. Anykščiams suteikta renovacinė privilegija, leista statyti rotušę, krautuves, plytinę, duotas herbas. Tai truko neilgai. 1831 m. ties tiltu per Šventąją ir Svedasų kelyje įvyko sukilėlių susirėmimas su caro kariuomene. Mieste vėl siautėjo gaisras. Po sukilimo miestas ir dvaras perėjo valstybės iždo žiniai. Miestas buvo išmatuotas 1851 m., sudarant dvaro planus. Vienas pirmųjų žinomų Anykščių planų datuojamas 1853 m. Miestas savo forma kiek ištįsęs į rytus, abipus Svedasų kelio, siekia Anykštos upelį bei dvaro malūną. Pietvakariuose – išsidėstęs palei Šventąją ir užsibaigia kapinėmis. Miesto centre – trapecinės formos aikštė, į kurią suėjo 4 pagrindinės gatvės.1902 m. gaisro metu sudegė Anykščių senamiestis. Iki Pirmo pasaulinio karo jis buvo atstatytas. Kai kurie pastatai mūriniai, aikštės pietinėje dalyje susidarė nemažas kvartalas, perkirtęs ją į dvi dalis. Tačiau ir vėl buvo sugriautas. 1925 m. sudarytoje miesto schemoje matyti, kad aikštė sumažėjo, padalinto į tris kvartalus. 1932 m. sudarytas Anykščių miesto mūro kvartalo planas, kuriuo buvo uždrausta medinė statyba, o 1938 m. suteiktos miesto teisės. Po Antro pasaulinio karo Anykščiai vėl atstatomi, bet nauja statyba nepakeitė ankstesniojo plano. Nauji pastatai centre buvo nedideli, įkomponuoti istorinėje aplinkoje. 1967 m. buvo paruoštas miesto centrinės dalies detalusis planas, turėjęs panaikinti miesto centrinės dalies plano savitumus ir padaryti jį standartiniu. Tik jis liko neįgyvendintas. Anykščiai yra vienas iš negausių Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuose atlikus rekonstrukciją pagal stačiakampę schemą, perplanuotoje teritorijoje išliko senojo radialinio plano fragmentas.
Literatūra:
V. Jocys. Anykščių miesto centrinės dalies istoriniai tyrimai. Vilnius, 1991. VAA. F. 1019, ap. 1, b. 1469, 1470.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto XVI a. II pusės, 1780 m. planai.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 30.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių turgaus aikštė (apie 1920 m.).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 33.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto centrinės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto (apie 1930 m.).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 37.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto centrinės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto (apie 1940-1950 m.).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 38.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto centrinės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto (apie 1991 m.).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 40.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Anykščių miesto vaizdas iš rytų pusės (apie 1960 m.).
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 1469, l. 59.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Rokiškio klebonijos 1910 m. planas.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3733, l. 24.
Rokiškis – klasicistiniais pagrindais suformuotas stačiakampio plano miestas. Prieš tai jis kūrėsi pagal radialinį planą, kurio elementų yra miesto vakarinėje dalyje. Savitas, vienintelis Lietuvoje klasicistinis miesto planas su ryškiai pabrėžta kompozicine ašimi: bažnyčia-turgus-aikštė-dvaras. Originalūs mieste yra XIX a. pab.-XX a. pr. akmeniniai raudonų plytų pastatai prie aikštės. Dėl Rokiškio atsiradimo nėra vieningos istorikų nuomonės. Greičiausiai tai buvo 1494-1500 m. kai buvo išduotas pirmasis Rokiškio bažnyčios fundacijos dokumentas, nors pati gyvenvietė jame neminima. Tik 1516 m. Rokiškis jau vadinamas miestu. Miesto planą formavo tiek keliai, tiek turgaus aikštė. 1622 m. minimos dvi gatvės, dvaro pastatai. XV-XVI a. Rokiškis buvo išsidėstęs palei dvi gatves, vėliau plito dvaro link, o XVII a. I pusėje jo planas tapo radialiniu: miestą formavo trys pagrindinės gatvės ir turgaus aikštė jų sankryžoje. XVII a. II pusėje išgarsėjus Rokiškio linams ir prasidėjus prekybai su Ryga, miestas smarkiai pradėjo augti-pastatyta nauja bažnyčia, sinagoga, karčemos. XVIII a. II antroje pusėje Rokiškis buvo pertvarkytas klasicistinės architektūros principais. Anksčiau užstatytoje teritorijoje nebuvo keičiama nieko, o kuriama naujoji miesto dalis, kuri turėjo savo aikštę. Pagrindine kompozicine Rokiškio dalimi tapo bažnyčia-dvaras. Dauguma gyventojų vertėsi prekyba, o 1825 m. inventoriuje minimi mūriniai prekybos namai prie miesto aikštės. XIX a. pastatyti vandens ir vėjo malūnai. Po gaisro miestas vėl atstatytas ir plėtėsi toliau. 1892 m. buvo sudarytas Rokiškio centrinės dalies planas, pastatyti Akmeniai namai. XX a. pr. esant intensyviai prekybai įsteigtas Arklių turgus. Bendras miesto centro vaizdas buvo nekoks – visur balos, smulkios nuskurdusios krautuvės. 1905 m. pagrindinė gatvė į stotį buvo išgrįsta ir pakabintos 5 žibalinės lempos. 1920 m. Rokiškiui gavus miesto teises pradėta tvarkyti miestą – grindžiamos gatvės ir aikštė, veikė keletas smulkių geležies dirbinių fabrikėlių, lentpjūvė, keli malūnai, cemento gamykla ir kt. Centrinės dalies pastatai mediniai, o mūriniai - prie aikštės. Išparceliavus dvarą visos žemės atiteko miestui – jis pradėjo plėstis į pietryčius. 1931 m. Rokiškyje yra 18 gatvių senojoje dalyje ir 11 – naujojoje, keletas šulinių su pompomis bei dvi aikštės ir parkas, 3 malūnai. Po Antrojo pasaulinio karo naujoji statyba smarkiai pakeitė miesto vaizdą.
Literatūra:
I. Baliulytė. Rokiškio centrinės dalies istoriniai tyrimai. Vilnius, 1989. VAA. F. 1019, AP. 11, B. 3733.
G. Miknevičienė, L. Overlingienė. Rokiškio miesto centras. Urbanistinis tyrimas. Vilnius, 1989. VAA. F. 2, ap. -, b. 1404-3.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Rokiškio centras 1810 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3733, l. 25.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Rokiškio aikštė 1929 m.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3733, l. 29.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Rokiškio Nepriklausomybės aikštė.
VAA. F. 2, ap. -, b. 1404-5, l. 113.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
Ukmergės miesto 1838 m. plano ištrauka.
VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4247, l. 29.
Ukmergė – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, įsikūrusi Ukmergėlės ir Šventosios upių santakoje, pirmą kartą paminėta 1333 m. Vartbergės kronikoje. Gyvenvietė pradėjo formuotis patogioje geografinėje vietovėje dar iki XIII a. Ukmergė iš kitų miestų išsiskiria tuo, kad ją suformavo piliakalnis bei Pilies kalnas. Istorinė Ukmergės miesto dalis pradėjo formuotis bei plėtotis dešiniajame Šventosios upės krante. XIV a. II pusėje dabartinio miesto teritorijoje buvo jau keletas nedidelių gyvenviečių, o XIV a. pab. Ukmergė paminėta „Rusų miestų sąraše“. 1387 m. čia įsteigta viena pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bažnyčių. XV a. Ukmergė išaugo ir gavusi Magdeburgo teises, pradėta vadinti miestu. Vėlesniais amžiais miestas augo, nebent kiek sulėtėdavo dėl įvairių aplinkybių. Lietuvą prijungus prie Rusijos, XIX a. vid. Ukmergė priklausė Kauno gubernijai. Tuo metu buvo sudaromi perspektyviniai miesto vystymo planai, kurie įgyvendinti tik iš dalies. Svarbus miesto augimui veiksnys buvo 1830 – 1836 m. nutiestas Peterburgo – Varšuvos plentas. XIX a. pabaigoje miesto centras jau buvo užstatytas neogotikos, neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo stiliaus mūriniais pastatais. Pastatų išvaizda nuo XX a. pradžios iki dabar liko nepakitusi.
Literatūra:
I. Baliulytė. Ukmergės senamiesčio kvartalo Nr. 1 istoriniai tyrimai. Vilnius, 1990 m. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4247.
|
Virtuali paroda „Lietuvos miestų senamiesčiai"
XX a. pr. Ukmergės aikštės fragmentas.
VAA. F.1019, ap. 11, b. 4247, l. 30.
.png)
.png)
